Tolimoje Afrikos šalyje du žinomi Lietuvos žmonės lankėsi tarptautinės organizacijos UNICEF kvietimu.
Tai jau penktoji jos Lietuvos skyriaus surengta kelionė į skurdžias Afrikos šalis. Įžymybių įspūdžiai vėliau sugula į specialią TV transliaciją, kurios žiūrovai kviečiami aukoti pinigų Afrikos vaikams. Šiemet ji bus rodoma spalio pabaigoje.
„Buvo tokių psichotropinių komentarų internete, kad mes ten išvykę ilsimės už svetimus pinigus. Poilsiu to niekaip nepavadinsi. Viešbutis su tarakonais, kuriame nuolat nebuvo vandens, 42 laipsnių karštis ir kasdien matomi baisūs vaizdai“, – po 30 valandų kelionės grįžęs į Vilnių sakė M.Vitulskis.
Dykaduonių nepastebėjo
Šalis, kurioje verda kova už gyvybę, tačiau niekas nesiskundžia europiečiams nesuvokiamai skurdžia kasdienybe – tokius įspūdžius apie Mozambiką parsivežė aktorė ir dainininkas.
Sugriuvo ir keletas gajų mitų – pavyzdžiui, kad afrikiečiai patys nenori dirbti, stengiasi gyventi tik iš pašalpų.
„Visi, kuriuos matėme, dirba. Net vaikai – renka vaisius, stengiasi juos išmainyti į kitus maisto produktus. Niekas nebuvo priėjęs prašyti išmaldos.
Suaugusieji kažką konstruoja, remontuoja, dirba, bando iškeisti į maistą. Kaimuose jie netrokšta pinigų, nes net nelabai suvokia, kas tai yra“, – pasakojo M.Vitulskis.
„Nėra taip, kad žmonės guli saulėkaitoje ir laukia, kol į burną įkris bananas. Kraštas, žinoma, nustekentas, ekonominė padėtis – katastrofiška“, – pridūrė V.Kochanskytė.
Nori nusivežti ir vaikus
Kasdien reportažus filmavę lietuviai dažnai negalėjo sutramdyti ašarų. Jie susitiko su moterimi, kuri augina 5 anūkus – jų tėvas mirė nuo AIDS, motina – gimdydama.
„Ji baiminasi vieno – numirti, nes tada anūkai liks vieni.
Filmavome ir paauglį, kuris bando vienas užauginti seseris, – visi artimieji išmirė. Jam septyniolika, bet atrodo dešimties. Tačiau kur kas rimtesnis už mane. Vienintelis jo tikslas – kad seserys nemirtų, užaugtų ir atsistotų ant kojų.
Į ligonines ten atvežami išsekę vaikai, kurie net nesugeba pakelti galvos. Jie net neturi jėgų verkti.
Ten būdamas supranti, kiek nedaug žmogui reikia.
Kaimuose vaikai niekada nėra matę televizoriaus, žaidžia su kamuoliu, pagamintu iš pripūsto prezervatyvo ir polietileno, mėto akmenuką į duobutę ir vis tiek šypsosi, niekuo nesiskundžia.
Išmokėme juos kelių žaidimų, fotografavome mobiliaisiais telefonais ir rodėme nuotraukas – tai jiems buvo puiki pramoga.
Jie turi begalinį norą mokytis – vienas kalbintas vaikas nori tapti policininku, kad apsaugotų savo šeimą nuo plėšikų, kitas – gydytoju, nes nuolat mato, kaip nuo ligų miršta kaimynai ir artimieji.
Pusryčiams turi 10 žemės riešutų, bet nuo jų persivalgo, nes jiems tai – labai daug.
Pasakysiu atvirai – jeigu mano vaikas kada pasakys, kad nenori valgyti vieno ar kito, aš jam papasakosiu apie tuos vaikus Afrikoje. Tikiuosi, kad kada nors gal net pats savo vaikus nuvešiu ten, kad viską pamatytų savo akimis“, – vaizdžiai pasakojo M.Vitulskis.
Svetimšaliams – nesaugu
„Grįžęs į Lietuvą iš karto supranti, kaip čia gera gyventi. Tie žmonės Mozambike neturi nieko – pašalpų, pensijų, socialinių garantijų, normalios medicinos.
Iš paskutiniųjų stengiasi rūpintis vieni kitais. Mes skundžiamės dėl smulkmenų, o ten sėdi močiutė suskeldėjusiomis kojomis, aplink purvini vaikai išaugtais drabužiais laksto. Ir vis tiek randa priežasčių džiaugtis“, – stebėjosi V.Kochanskytė.
Misijos dalyviai neslėpė – Mozambike nesijuto saugiai. Jau pirmąją dieną vietinis UNICEF darbuotojas įspėjo, kad šioje šalyje pasitaiko daug svetimšalių pagrobimų, išeiti iš viešbučio teritorijos naktį nerekomenduojama, daugumos namų langus dengia grotos.
Jau pirmą viešnagės dieną Merūnas ir Virginija susipažino su savo kavinę netoliese atidariusiu libaniečiu, kuris ramiausiai pasakojo, kad per penkerius gyvenimo Mozambike metus buvo pagrobtas keturis kartus.
„Mums vaikštant po miestą vietiniai šūkčiojo nepagarbius žodžius. Švelniai tariant, baltiesiems ten nėra labai saugu. Bet nepatekome į jokias pavojingas situacijas“, – džiaugėsi Merūnas.
Dainininkui klausimų nebeliko
UNICEF tikslas – Afrikos vaikams nupirkti vakcinos, taip pat šviesti vietinius sanitarijos, higienos klausimais. Kasmet Mozambike nuo ligų, kurioms nesunku užkirsti kelią, miršta tūkstančiai mažų vaikų.
Per ketverius metus Lietuvoje surinkta apie 600 tūkstančių eurų paramos – misijos dalyviai kalbėjo, kad mūsų šalis pasaulį stebina ne tik krepšinio pergalėmis, bet ir gerumu.
Dainininkas prisipažino nuolat girdintis klausimus, ar gražu kviesti aukoti afrikiečiams, kai ir Lietuvoje pakanka vaikų, kuriems reikia pagalbos.
„Man tų klausimų nebeliko. Antrą kelionės dieną sužinojau, kad Lietuvoje susirgo mano vaikas. Iškart pagalvojau, kad jam viskas bus gerai, o štai Afrikoje kiekvienas toks atvejis gali būti mirtinas. Trys mūsų paaukoti eurai gali išgelbėti gyvybę – tiek pakanka vakcinai nuo pražūtingų ligų.
Mūsų ir jų problemos – tiesiog nepalyginamos. Švaraus vandens gurkšnis, normalus maistas ten – didžiulė prabanga. Kaimuose vaikai bijo sutemus išeiti, nes gali užpulti laukiniai gyvūnai“, – pasakojo M.Vitulskis.
