Ir Lietuva (bent televizoriaus ekrane) taps gražesnė, šviesesnė, blaivesnė. Tokia, už kokią ir kovojome. Tokia, kokią matome „Ryto suktinyje“ su Zita Kelmickaite ir „Duokim garo!“.
O jeigu atsirastų laida, bandanti prie ekranų prikaustyti įvairaus skonio žiūrovus? Tokia, kurioje per kokią valandą to paties kaimo ar miestelio gyvenimas būtų parodytas iš įvairių pusių.
Iš pradžių – dainos ir šokiai, paskui – snukiadaužis. O tada jau atvyktų Z.Kelmickaitė ir be vargo rastų mezgančių, pinančių ar drožinėjančių šviesuolių, kurie pirmose laidos dalyse, savaime suprantama, nedalyvavo.
Arba – priešingai. Dainos, šokiai ir muštynės galėtų būti rodomi po to, kai Z.Kelmickaitė išvyktų. Juk smurtas moters akivaizdoje netoleruotinas.
Kartais dainas ir šokius galima būtų praleisti. Vietoj jų Edmundas Jakilaitis galėtų pakalbinti prakutusį vietos verslininką.
Variantų gali būti įvairių. Svarbiausia, kad vaizdas apie provincijos gyvenimą būtų objektyvus, o akių nuo ekrano neatitrauktų ir ištroškusieji kraujo, ir alkstantys dvasinių gėrybių.
Kas galėtų tokią laidą transliuoti? Turiu pasiūlymą. Bet prieš tai privalau pataisyti Andrių Tapiną, įžiebusį diskusiją apie TV etiką.
Išsakęs nuomonę, kad verslas neturėtų remti neetiškų laidų, jis suskubo paaiškinti: „Aš turiu sutartį televizijoje, kuri nedalyvauja TV reklamos rinkoje, ir neturiu jokio kito intereso, tik viešąjį.“
Tiesą sakant, A.Tapinas šiek tiek suklydo. Gal dėl to, kad nežiūri LRT. Taip, pagal įstatymą ši televizija reklamos transliuoti negali, tačiau pakanka įsijungti televizorių, kad suprastumėte, jog gyvenimas eina savo vaga.
Kol rašau šį komentarą (o rašau jį pusę devintos ryto), prieš akis stovinčiame televizoriuje, transliuojančiame LRT programą, jau mačiau dvi vaistų reklamas. Vakare jų bus daugiau.
Tiesa, gerbiant įstatymus tai pavadinama ne reklama, o laidų rėmimu ir panašiai. Tačiau ne pavadinimas svarbiausia.
Svarbiausia, kad taip LRT televizija galėtų pritraukti rėmėjų ir mano siūlytai laidai.
