Kaip tik šiuo kūriniu legendinis dainininkas pradės įspūdingas tautinių šokių kovas „Kadagys“, kurių premjera tiesioginiame televizijoje TV3 eteryje. Dainininkas, tapęs vienu iš dešimties generolų, yra pasiruošęs atgaivinti liaudies kultūrą. Į pergalę jis ves Vilniaus Gedimino Technikos universiteto tautinių šokių ansamblį „Vingis“.
Paklaustas, ar neliūdna, kad iš visos jo kūrybos, geriausiai žinoma daina „Mūsų kaimas“, V. Šiškauskas šypteli:
„Į tai reaguoju gerai, nes nieko čia nepadarysi. Kai įsimyli, taip ir laikaisi įsikibęs. Visgi, iki šiol turiu parašęs daugiau nei šimtą dainų. Klausytojai žino didelę dalį, nes plačiai važinėju, bet televizija ar radijas dažniausiai transliuoja tik žinomiausias. Svarbiausia, kad visi sako, jog esu įdomus tik vyresniajai kartai, bet tai netiesa. Mano vaikai dainuoja, dainų tekstus žino geriau už mane.“
Dainininkas sako, kad jei yra poreikis, potencija kūrybai, nereikia laukti tinkamo meto: „Kursiu tol, kol galėsiu, manęs klausys ir su savimi į kapą tikrai nesinešiu.“
Pro V. Šiškausko akis nepraslysta kritiška žiniasklaidos ar visuomenės nuomonė. „Tikrai nelengva, nes kūrėjai yra jautresni žmonės. Kritika mums žymiai skaudesnė, tad kiekvienas negeras žodis, žvilgsnis – skauda, labai blogai nuteikia. Visgi vidinės stiprybės užteko, nes privalėjau eiti į priekį, nepasiduoti ir vadovautis posakiu: „Jeigu tu nematomas, nereikalingas, tu niekam neįdomus“, – pasakoja dainininkas.
Pirmoji tautinių šokių kovų „Kadagys“ laida prasidės skambant V. Šiškausko dainai „Mūsų kaimas“. „VGTU ansamblis, kurio generolu tapau, norėjo šokti pagal ją, tad ilgai nesipriešinau. Bet tik šį kartą leidau jiems pavadovauti, vėliau imsiuos iniciatyvos ir aš“, – juokiasi dainininkas.
„Labai džiaugiuosi, kad tapau šio universiteto ansamblio vadovu, nes su jais dalyvauju įvairiose programose, pasirodėme „Chorų karuose“. Labai greitai juos pamilau, nes jie jauni, linksmi ir švarūs“, – tęsia V. Šiškauskas.
Paklaustas apie šokį savo gyvenime, dainininkas neslepia: „Jaunystėje labai mėgau šokį ir šokau, bet dabar daugiau dainuoju. Jei reikės, šoksiu, judesius prisimenu, tad tikrai nebijau. Liaudies šokiai tikrai nėra lengva užduotis, tiesiog reikia juos pamilti, norėti šokti.“
Vienas iš projekto tikslų – išsklaidyti mitą, kad liaudies kultūra jaunam žiūrovui nėra įdomi. „Turiu tvirtą nuomonę – tiek vyresni, tiek jaunesni žino ir myli liaudies šokį. Tai, kas susiję su mūsų lietuvybe, yra mūsų kiekvieno širdyje, tačiau galbūt kažkas pasakė, kad tai nemadinga. Kol gyvas liaudies šokis, liaudies daina, tol gyva mūsų Lietuva. Jeigu mes to atsisakysime, patys matome, kur tai eina, todėl turime mylėti, puoselėti“, – įsitikinęs „Kadagio“ generolas.
