Aktorės E.Jackaitės gyvenime būta nelengvų akimirkų – palikta motinos, išgyvenusi skausmingas skyrybas, išdavystes.
Tačiau ji neburnoja ant likimo. „Tikiu, kad visi esame sujungti nematoma gija su Dievu, kuris ir yra Meilė. Jeigu šito ryšio nenutraukiu, meilės energija srovena į mane“, – sakė pašnekovė.
– Ar iki šiol dar turite neįveiktų baimių?
– Nieko nebijau. Jei kalbėsime apie sportą, esu ekstremalė. Išbandžiau šuolį parašiutu, skridau parasparniu. Praktikuoju šuolius į vandenį. Ant galvos į vandenį esu šokusi nuo trijų metrų aukščio, ant kojų – ir nuo penkių metrų. Labai patinka jėgos aitvarai. Smagu ir su irklente jūroje plaukioti.
– Ar vaikystėje turėjote kokių nors nevisavertiškumo kompleksų?
– Paauglystėje buvau labai liesa. Visos mergaitės, mano akimis, jau buvo susiformavusios, o aš ilgai buvau mažiausia ir smulkiausia. Mokykloje mūvėdavau baltas pėdkelnes, kad kojos atrodytų storesnės.
Nors nesijaučiau graži, pasisekimą tarp berniukų turėjau nuo darželio. Mokykloje per pertraukas bėgdavau slėptis į mergaičių tualetą, kad išvengčiau berniukų kibinimo. Labai pykdavau dėl rodomo dėmesio pertekliaus.
Mūsų šeima dažnai kraustydavosi iš vieno miesto į kitą. Kai gimė metais vyresnis brolis Žilvinas, tėtis (verslininkas Gediminas Jacka. – Red.) su mama gyveno Telšiuose.
Laukdamasi manęs mama išvažiavo į Klaipėdą ir su drauge nuėjo į kiną. Žiūrint filmą jai prasidėjo sąrėmiai. Gimiau Klaipėdos ligoninėje, nors pagal tėvų gyvenamąją vietą buvau registruota Telšiuose. Vėliau su šeima gyvenome Mažeikiuose, Kaune, Vilniuje.
Dvyliktą klasę baigusi Kaune, įstojau į Klaipėdos konservatoriją.
– Ar yra tekę pačiai pakovoti dėl vaikinų dėmesio?
– Puikiai prisimenu savo pirmąją meilę. Mudu gražiai draugavome Kaune. Vėliau aš jį kažkodėl atstūmiau, o kai vėl norėjau susigrąžinti, nebuvo paprasta, nes jis pradėjo merginti mano draugę.
Tada aš jį pasikviečiau rimtai pasikalbėti ir skėliau antausį – tai tikrai nedažnas atvejis mano gyvenime. Bet susitaikėme, ir viskas buvo gerai.
– Kokie vyrai jums patinka?
– Man patinka asmenybės. Tokiais atvejais nereikšminga nei akių, nei plaukų spalva, nei ūgis, nei svoris. Taip pat svarbu, kad atsirastų sielų bendrystė.
Nesu silpna, tad noriu šalia savęs matyti lygiavertį partnerį. O jei pasitaiko už mane stipresnis vyras ir gali mane ko nors išmokyti – nuostabu.
– Ko negalėtumėte atleisti?
– Esu labai tikinti. Meldžiuosi kiekvieną dieną. Suprantu, kad turiu atleisti savo kaltininkams. Teoriškai visiems, kurie mane įskaudino, esu atleidusi. Tačiau pamiršti nuoskaudas sudėtingiau, nei norėtųsi, bet aš stengiuosi širdyje nelaikyti nuosėdų. Nepakęsčiau, jei mane bandytų žeminti. Žinau, kad bet kokia kaina apsiginčiau ir apginčiau savo vaikus.
– Ar saugote savo vaikų kūdikystės daiktus, drabužius?
– Neseniai mažasis sūnus Elijas paklausė, kur jo pirmasis dantukas, kurį jis prarado praėjusį rudenį Dubajuje. Aš jį išsaugojau – padėjau į sidabrinę dėžutę, kurią sūnus gavo dovanų per krikštynas.
Esu išsaugojusi sąsiuvinį, kur aprašinėdavau savo augančių vaikų gyvenimo pokyčius, jų pasiekimus, įsimintinas akimirkas. Turiu ir pirmuosius drabužėlius.
Nors neprisirišu nei prie daiktų, nei prie žmonių, nei prie namų, manau, esu šiek tiek sentimentali, turėčiau labiau patuštinti daiktų aruodą.
– Be ko negalėtumėte gyventi? Kam negailite pinigų?
– Negailiu pinigų maistui. Valgau tai, ką mėgstu. Labai patinka kelionės. Pastaruoju metu nemažai keliauju. Per savo gimtadienį pasidovanojau piligriminę kelionę į Prancūziją, Lurdą. Neseniai grįžau iš Los Andželo.
– Kokių turite įpročių?
– Nuo 15 metų kiekvieną rytą išgeriu porą stiklinių šilto vandens su citrina. Arbatą geriu be cukraus. Kažkada, kai su klase buvau turistiniame žygyje, išsivirėme prie laužo arbatos, tačiau neturėjome cukraus. Tada atradau, kad nesaldinta arbata daug skanesnė.
Maitinuosi sveikai, jau ketverius metus nevalgau mėsos ir visiškai nevartoju alkoholio.
Mėsa man niekada nebuvo didelė būtinybė, kartais po kelis mėnesius jos nevalgydavau.
O dėl alkoholio, tai tarp man artimiausių žmonių yra labai skaudžių patirčių. Mano mama dėl alkoholio mus paliko, kai man buvo dveji metai.
Žinoma, galvojau, ar man užteks valios atsisakyti svaigalų, juk aplinkui tiek daug pagundų. Bet vieną dieną užbrėžiau brūkšnį, ir viskas.
– Tą dieną įvyko kas nors svarbaus?
– Labai gerai atsimenu tą įvykį prieš ketverius metus. Vieną gegužės dieną, gal pirmą valandą nakties grįždama iš draugės namo, nepastebėjau iš paskos atvažiuojančio automobilio ir jį kliudžiau. Buvau šiek tiek išgėrusi vyno. Iš įvykio vietos pasišalinau.
Dėl savo neapgalvoto poelgio ilgam praradau vairuotojo pažymėjimą. Atgavau jį beveik po dvejų metų. Šis įvykis man sukėlė daug nepatogumų – buvo sunku vaiką nuvežti į darželį, važinėti į filmavimus.
Bet tai buvo savotiškas ženklas. Tiesiog nutariau daugiau taip nežaisti. Kitą rytą po įvykio sau pasakiau, kad nebevalgysiu mėsos ir atsisakysiu alkoholio.
Savo žodžio nesulaužiau. Draugai eidami į svečius žino: pas mane alkoholio nėra, tad jei nori išgerti, patys turi atsivežti.
– Ko nepadarytumėte net dėl geidžiamo vaidmens?
– Daug galėčiau padaryti, svarbiausia, kad tai būtų prasminga.
Neseniai būsimame komedijos žanro filme turėjau suvaidinti nedidelį epizodą.
Scenarijuje buvo parašyta, kad mano herojė – jauna motina – savo pienu maitina vaiką. Kadangi tai vyksta viešumoje, iškviečiama policija. Policininkai moteriai priekaištauja ir ji juos apipurškia savo pienu.
Iš pradžių nutariau, kad tai visiška kvailystė. Man kūdikio maitinimas – šventas reikalas. Eliją maitinau pustrečių metų, o Jokūbą – iki metukų.
Kilo abejonių, ar lįsti į tokią avantiūrą. Nors tai ne mano pienas, purkšti turiu iš drabužiuose paslėptų purkštuvų.Galiausiai sutikau vaidinti pagal scenarijų. Esu aktorė ir suvokiu, kad tai yra mano personažas, ne aš. Su užduotimi susitvarkiau, atsisakyti visada paprasčiausia.
– Ar yra garsenybė, su kuria norėtumėte artimiau susipažinti?
– Ispanų aktorė Penelope Cruz gimusi tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną kaip ir aš – 1974-ųjų balandžio 28 dieną.
Bet jei būtų galimybė pusdienį ar dieną praleisti su kokia nors iškilia asmenybe, greičiausiai tai būtų ne mano profesijos atstovas. Norėčiau pabūti šalia Motinos Teresės, deja, ji jau iškeliavusi į amžinybę.
– Tikriausiai stipriosios lyties atstovai jums negaili komplimentų. Gal buvo tokių, kurie įsiminė ilgam?
– Ukrainos dailininkas Pavelas Šumovas yra nutapęs ne vieną mano portretą. Menininkas kartą man pasakė: „Tu, Egle, esi labai graži, bet visų gražiausia tavyje yra tavo siela. Aš pabandysiu tai perteikti šiame paveiksle.“ Šis komplimentas man labai įstrigo.
Po skyrybų su Jokūbo tėčiu, pamenu, nuėjome į Klaipėdos kavinę „Metų laikai“. Jaukiai pasėdėjome ir tuomet mano buvęs sutuoktinis pasakė: „Egle, tu esi pati geriausia pasaulyje mama.“ Po tokių žodžių norėjau verkti. Tai buvo gražiausias kada nors man skirtas komplimentas.
– Be Eglės, jūsų pase įrašytas Giletos vardas. Tai – ir jūsų mamos vardas. Tačiau pasirinkote vadintis tik Egle. Ar dėl to nekyla painiavos?
– Būdama 20 metų ištekėjau už savo kurso draugo ir pase vadinausi Gileta Braziene.
Kartą neišskridau į kelionę, nes draugė užsakė bilietus Eglei Jackaitei. Kai atėjau jų atsiimti, man nedavė, nes pase buvo parašytas kitas vardas ir pavardė.
– Jūsų mama ir tėvas ne kartą bandė kurti šeimą. Ar daug turite brolių ir seserų?
– Daug. Tėtis su antrąja žmona susilaukė Deivido, trečioje santuokoje gimė Venta ir Virgeda.
O mama dar pagimdė Esmiraldą, Arnoldą, Viktoriją ir Emą. Kai suaugau, stengiausi susipažinti su visais broliais ir seserimis. Tik su Ema neteko bendrauti, žinau, kad jai 24 metai, lyg ir ištekėjo.
– Ar su mama pabendraujate?
– Bendraujame retai. Neturime bendrų šeimos švenčių – Kalėdų ar Velykų. Ji ir pati neina artyn – viską supranta.
Kartais jai paskambinu, galvoju, gal reikėtų pasikviesti pasisvečiuoti. Noriu padėti, kuo galiu.
Visos nesėkmės ją užgriuvo per alkoholį. Bet ji nepripažįsta savo problemos: sako, kad kai nori – geria, nenori – negeria. Liūdna. Širdyje dėl to jaučiu begalinį skausmą, gailestį ir ilgesį.
– O kas nauja jūsų profesinėje veikloje?
– Kol kas Klaipėdos dramos teatre atostogos. Vedu ir organizuoju renginius. Klaipėdoje socialinių mokslų kolegijoje dėstau scenos kalbą, vaidybą ir režisūros pagrindus. Labai mėgstamas ir brangus man šis darbas. Puikiai sutariu su studentais, į paskaitas einu kaip į šventę.
Taip pat su džiazo virtuozu saksofonininku Vytautu Labučiu turime parengę programą „Poezija džiaze“. Aš skaitau lietuvių ir užsienio poetų meilės eiles, taip pat dainuoju, o Vytautas man akompanuoja.
Smagu, kai po mūsų pasirodymo prieina žmonės ir dėkoja. Ypač smagu, kai vyrai sako, kad per prievartą čia buvo atvesdinti savo žmonų ir manė, jog poezija yra nesąmonė, tačiau dabar suprato, kad į tokius renginius eitų dar ir dar kartą.
– Neslepiate, kad vėl esate įsimylėjusi. Gal su metais keičiasi ir meilės veidas?
– Kai anksčiau manęs klausdavo, kokias vyrų savybes labiausiai vertinu, sakydavau, kad padorumą, vyriškumą, patikimumą, ryžtingumą. O dabar atsakau: norą ir gebėjimą padaryti savo moterį laimingą. Nes tą patį noriu daryti ir aš savo žmogui. Juk meilė – tai ne susižavėjimas ir aistra. Tai – rūpinimasis, pasiaukojimas, pagarba.
Taip pat meilė neatsiejama nuo laisvės. Mokausi nesisavinti žmogaus.
Mano jausmai jau nėra karštligiški, kai išgaruoja protas ir į viską žiūrima pro rožinius akinius. Nors jausmai ramesni, jų kokybė neišmatuojama.
– Gal rengiatės ištekėti?
– Niekada nesakau „niekada“. Santuoka, manau, tikrai galėtų būti mano gyvenime, nes priesaikos prieš Dievą dar nesu davusi, o man tai labai svarbu.
Kita vertus, neturiu principinio tikslo ištekėti. Susilaukiau vaikų, santuoką, kad ir civilinę, turėjau ir baltą suknelę jau vilkėjau.
