Budistai gali būti pakantūs net tiems aplinkinių įpročiams, kuriuos laiko ydingais. Taip tvirtino „Gražios moters“ žvaigždė R.Gere’as, neseniai nusifilmavęs trileryje „Vakarienė“.
– „Vakarienėje“ jums teko sėsti prie mėsiškais valgiais nukrauto stalo.
– Prisipažinsiu: kartais suvalgau žuvies ar vištienos. Visiškai nevartoju tik raudonos mėsos.
– Kaip elgiatės, jeigu pagal filmo scenarijų tenka sukirsti didkepsnį?
– Jo nevalgau. Tai būna netikra mėsa. Be to, niekada nerūkau, net jei žiūrovams ir atrodo, kad traukiu cigaretę. Šiuo klausimu nedarau jokių nuolaidų.
– „Vakarienės“ režisierius Orenas Movermanas kalbėjo apie posthumanistinį pasaulį, kuriame dabar gyvename. Ką manote jūs?
– Nesuvokiu, ką jis turėjo galvoje. Galiu pasakyti tik tiek, kad gyvename rimtų iššūkių laikais.
Todėl nesu pesimistiškai nusiteikęs aršiai kritikuojamo JAV prezidento Donaldo Trumpo atžvilgiu.
Mane padrąsino kitą dieną po jo inauguracijos vykę protestai.
Milijonai protestuotojų plūdo į gatves ne dėl to, kad jaučia jam neapykantą. Tai buvo vienybės išraiška.
– Ką manote apie D.Trumpą?
– To paklausiau savo draugo, kuris yra terapeutas. Jo manymu, D.Trumpas – savimyla, narcizas. Tikėtina, kad jis iškrės ką nors negirdėto ir tai jį išvers iš posto.
– Ar amerikiečiai nenusivils, jei prezidentas, pažadėjęs nuversti kalnus, daug ko negalės įgyvendinti?
– Labiausiai reikėtų baimintis, kad jis neįžiebtų karo. Tuomet tauta dar labiau susispies aplinkui savo didvyrį.
– Neseniai viešėdamas Berlyne susitikote su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Norėjote atkreipti dėmesį į Tibeto temą ar siekėte konkrečių politinių tikslų?
– Pirmiausia jaučiausi dėkingas, kad ji susitiko su manimi. Dėkoju jai ir kaip žmogui, o per ją ir visai vokiečių tautai. Mes, amerikiečiai, orientuojamės į vokiečius. Ar kada nors tikėjotės, kad taip atsitiks? Vokiečiai – mūsų viltis!
– Kokį įspūdį jums padarė A.Merkel?
– Vokietijos kanclerei perdaviau Jo Šventenybės Dalai Lamos laišką, kuriame jis išreiškė susižavėjimą jos gebėjimu suprasti pabėgėlių kančią. Gailestis pabėgėliams nebūtinai padaro politiką populiarų, nors taip turėtų būti.
Gailestis pabėgėliams – jausmas, kuriuo galima didžiuotis, o ne gėdytis. Tai atitinka mūsų aukštesnes vertybes.
– „Vakarienėje“ jūsų herojaus, amerikiečių politiko, sūnus padega benamį ir tai nufilmuoja. Juostoje taip pat svarstoma, ką reiškia būti tėvu. Turite 17-metį sūnų. Ar interneto laikais auklėti vaikus sunkiau?
– Svarbiausia – bendrauti, bet paaugliai to nenori. Ir aš to nenorėjau. Laimė, mano santykiai su sūnumi geri, daug kalbamės, tai labai svarbu.
– Ar bendrauti su sūnumi netrukdo profesija? Juk jums tenka daug keliauti.
– Dėl šios priežasties vaidinu tik tuose filmuose, kurie kuriami Niujorke.
– O kaip buvo su romantine drama „Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis II“, kurios veiksmas vyksta Indijoje?
– Tai vienintelė išimtis per pastaruosius penkerius metus. Tiesą sakant, ir tuomet iškėliau sąlygą, kad filmavimo darbai truktų ne ilgiau nei dvi savaites.
Parengė Ona Kacėnaitė
