Dainininkė G.Asačiovaitė-Stančiauskas Lietuvoje dar mažai girdėta – bene pirmą kartą publika ją išvydo per šių metų nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Aldegunda populiaresnė tarp tautiečių, gyvenančių Amerikoje.
Gotiška išvaizda ir širdį veriančios dainos, pasak Gailės, radosi iš skaudžios patirties. Tik artimiausi žmonės žino jos tikrąją istoriją.
Mamos Gailė neteko vaikystėje – ji prieš save pakėlė ranką, o tėvui net nerūpėjusi. Mergina svajojo dainuoti, nors nuo gimimo buvo kurčia viena ausimi.
Gyvenimas su močiute Lietuvoje buvo virtęs pragaru, todėl ji skaičiavo dienas iki pilnametystės ir vos su keliais doleriais išvyko į JAV, į nežinią.
Ten sutiko gyvenimo meilę – 30 metų vyresnį lietuvių išeivių sūnų, džiazo muzikantą Kęstutį Stančiauską. Būtent jis atvėrė Gailei kelią į muzikos pasaulį.
Jungtinėse Amerikos Valstijose Gailė praleido pusę gyvenimo – devyniolika metų.
Kęstutis, tėvams bėgant iš Lietuvos, gimė Vokietijoje, o Amerikoje atsidūrė būdamas vos šešių mėnesių.
Šiandien Gailė vėl Lietuvoje ir ketina čia įsikurti su visa šeima – vyru ir trimis vaikais. Sprendimą kraustytis ir pabandyti gyventi tėvynėje pora priėmė kartu. Nors Amerika vis dar vadinama svajonių šalimi, joje vykstantys pokyčiai, pasak dainininkės, nieko gero nežada.
Prieš 19 metų G.Asačiovaitė bėgo nuo Lietuvos, nes su gimtine ją siejo vien skaudūs prisiminimai.
„Augau su mama ir močiute, tėvas mus paliko labai seniai – man nebuvo net metų.
Mamai, ko gero, buvo labai sunku visa tai ištverti ir ji pakėlė prieš save ranką. Man tebuvo penkeri. Nuo tada mane kamuoja klausimas, kurio atsakymo nerandu: „Nejaugi aš nebuvau jai pakankamai svarbi priežastis likti?“ – atviravo moteris LNK laidoje „Nuo... Iki...“
Būdama penkerių metų ji dar nelabai suvokė, kas įvyko. Kai pamatė mamą karste, pamanė, kad ji išteka.
„Kai žmonės atėjo mūsų aplankyti, bėgau į kiemą ir šaukiau: „Užeikit, užeikit! Pas mus šiandien šventė, mano mama tokia graži, ji guli vilkėdama suknelę.“
Kai ją užkasėme, žmonės išsiskirstė ir likome tik artimiausi – aš, močiutė, senelis, pamaniau, kad dabar atkas mamytę. Pradėjau ieškoti lopetėlės. Manęs paklausė, ką darau. Nustebau: „Kaip ką? Mamytę atkasime ir eisime namo, nes darosi šalta.“
Lopetėlės man nedavė, aš pradėjau rankomis kapstyti žemę. Kai neleido ir to daryti, suvokiau, kad kažkas įvyko. Teko jėga mane iš ten ištempti“, – tragiško vaikystės epizodo iki šiol nepamiršo moteris.
Mirus mamai Gailę ėmė auginti mamos tėvai. Tėvui mergaitė nerūpėjo. Močiutė mergaitę mušdavo – būdavo, jei laiku nepareidavo namo iš kiemo, jau iš tolo matydavo, kad ateina parsivesti.
„Mušdavo ji mane ratukais, skirtais nugarai masažuoti. Taip trankydavo, kad pirštai ištindavo, kraujuodavo. Tada ji pradėdavo verkti, imdavo tepti juos visokiais tepaliukais ir rišti. Atsiprašau, bet nuoširdaus žodžio iš jos neišgirdau.
Tačiau tai tik viena medalio pusė. Jeigu ne močiutė, aš šiandien būčiau invalidė: gimiau išsuktomis rankytėmis ir kojytėmis, kaip vėliau sužinojau, gimdymas buvo labai sunkus, man užspaudė dešinės ausies nervą – vien ausimi esu visiškai kurčia.
Močiutė man paaukojo visą gyvenimą“, – prieštaringais jausmais dalijosi Aldegunda.
Gailė buvo paauglė, kai močiutei išryškėjo pirmieji Alzheimerio ligos požymiai.
Ji nepažindavo artimųjų, keldavo naktimis, kviesdavo policiją.
Tuomet Gailė neturėjo nė vieno artimo žmogaus, galinčio išklausyti, leidžiančio išsiverkti ant peties.
Išsigelbėjimu tapo kaimynų šuo, su kuriuo valandų valandas vaikščiodavo po gimtąjį Kauną, vėliau – dviratis, kurį padovanojo kiti seneliai.
Į svajonių šalimi vadinamą Ameriką mergina pabėgo pasitaikius pirmai progai – būdama vos devyniolikos ir jau pradėjusi studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Naudodamasi programa, skirta kalbą lavinti ir užsidirbti norintiems studentams, ji rinkosi kuo tolimesnę šalį.
Amerikoje pirmas tekęs darbas – ledų pardavėjos atrakcionų parke. „Tą darbą galiu palyginti su vergija, – dabar kvatojosi moteris, paklausta, kaip sekėsi. – Jeigu tuo metu būčiau buvusi protingesnė, niekada nebūčiau to darbo dirbusi ilgiau kaip dvi dienas. Atlyginimas buvo minimalus, iš jo dar reikėjo nusipirkti uniformą, susimokėti už būstą, autobusą ir maistą.
Amerikiečiai atvažiavo pas mus ieškoti pigios darbo jėgos – tokių, kurie dar jauni, nekelia bangų, sunkiai dirba ir bijo tarti žodį. Ir aš patekau į jų nasrus.
Kita vertus, tuo metu atrodė, kad tai proga pabėgti iš namų.
Viskas baigėsi tuo, kad nugriuvau darbo vietoje ir mane išvežė į ligoninę. Buvau taip pervargusi, kad nuovargis surakino visus raumenis.
Į darbą turėjau grįžti kitą dieną. Ir grįžau, nes jie grasino, šaukė, vadino visokiais vardais. Supratau, kad esu visiškai niekas.“
Po trijų mėnesių alinamo darbo Gailė su drauge nutarė išbandyti laimę Čikagoje, kur gyvena nemažai lietuvių. Merginos apsistojo svečių namuose, ten kambarį dalijosi su dar 30 žmonių, o miegojo ant grindų, apsikabinusios asmeninius daiktus.
Lietuvei teko dirbti įvairiausius darbus: indų plovėjos, senukų prižiūrėtojos, padavėjos. Ji neprarado vilties, nebus visą gyvenimą tik juodadarbė, kad kada nors išsipildys svajonė dainuoti, juolab kad vaikystėje, net ir negirdėdama viena ausimi, buvo priimta į muzikos mokyklą.
Stipriu balsu apdovanota Gailė visur dainuodavo, kol kartą ją išgirdo viena tautietė ir pasakė, kad reikėtų rimčiau lavinti vokalą.
Ji pažinojo džiazo muzikantą, kuris kaip tik ieškojo dainininkės, su kuria galėtų koncertuoti, ir pasisiūlė ją rekomenduoti.
Gailė ne kartą buvo girdėjusi pažadų, kad sulauks pagalbos, bet nieko neišdegdavo. „O ji išties paskambino Kęstučiui ir susitarė, kad kitą dieną susitiksime“, – laimingą gyvenimo posūkį prisiminė dainininkė.
Taip Gailė susipažino su būsimu vyru, kuris, kaip pati sako, paėmė už rankos ir nuvedė ten, kur ji visada svajojo būti.
„Kęstutis buvo daug pasiekęs žmogus, turėjo ryšių, muzikinę terpę. Jis yra džiazo kompozitorius, bosistas, jo globėjas buvo pats Milesas Davisas, jis net apšildė Tinos Turner koncertą.
Apie jį parašyta džiazo knygoje – Kęstas pirmasis Čikagoje 1973 metais, kai man dar buvo minus šešeri, įkūrė džiazo ansamblį „Street Dancer“, kuriame grojo ir baltieji, ir juodaodžiai muzikantai.
Tais laikais baltam žmogui kišti nosį į džiazo pasaulį buvo tabu, tai buvo tolygu nusikaltimui“, – vyro laimėjimais didžiavosi Aldegunda.
Vos susipažinę Aldegunda ir Kęstutis tapo pora, nors iš pradžių ji tramdė jausmus. Juk po šitiek metų pagaliau atsiradus progai muzikuoti visiškai nesinorėjo visko sugadinti meilės reikalais. Esą baigsis meilė, baigsis ir muzika.
Bet likimas pasisuko kitaip. Dabar pora augina tris vaikus: dešimties Ariją, devynerių Ąžuolą ir penkerių Akmėją. Vyras Aldegundai tapo didžiausia gyvenimo atrama, būdama su juo pajuto atradusi savo vietą.
Moteriai nė motais, kad vyras vyresnis trimis dešimtimis – dabar jam 68-eri: „Kai pamilsti žmogų, koks skirtumas, kiek jam metų? Aš iki šiol nematau jo amžiaus.“
Prieš kelias savaites Aldegundos vardas pirmąsyk nuskambėjo nacionalinėje atrankoje į „Euroviziją“.
Ji sėkmingai pasirodė su daina „I Want Your Love“ („Noriu tavo meilės“) ir, surinkusi daugiausia žiūrovų balsų, pateko į tolesnius etapus.
„Negali nepavykti. Jei labai norėsiu ir stengsiuosi, man pavyks“, – savo sėkme tiki gyvenimo išbandymų užgrūdinta dainininkė.
Parengė Milda Augulytė
