Vos gimusią mergaitę tėvai išsivežė gyventi į Šveicariją, o po šešiolikos metų nusprendė, kad dukrai geriausia mokslus baigti būtent Lietuvoje.
„Per ašaras sėdau į lėktuvą. Prisimenu pirmą mėnesį, kai reikėjo eiti į mokyklą. Visą kelią verkdavau ir maldaudavau mamos, ar jau galiu grįžti namo. Niekas su manimi nebendravo, būdavau kampe. Man buvo kultūrinis šokas“, – kaip didžiausią košmarą pirmas dienas Lietuvoje prisimena mergina.
Besimokydama Vilniuje – iš pradžių privačioje vidurinėje mokykloje, po to Vilniaus universitete – Patricija dažnai sulaukdavo pašaipų ir apkalbų.
Daug kas nesigilino, kad iš užsienio atvykusi tautietė nemoka normaliai kalbėti lietuviškai.
Lietuvoje sutiktas Tomas tapo ramsčiu baigiant universitetą.
„Visą laiką žinojau, kad Lietuvoje aš tik laikinas svečias. Vis tik Šveicarija man tapo labai svarbi, negalėjau imti ir tiesiog pamiršti šios šalies, – sako Patricija, galiausiai nusprendusi sugrįžti ten, kur užaugo. – Plėšiausi: esu čia – pasiilgstu Lietuvos, esu ten – pasiilgstu Šveicarijos. Nėra viduriuko, nuolat ko nors trūksta, pasiilgstu žmonių.“
Su mylimuoju grįžusi į Lozaną, pora viską turėjo pradėti iš naujo. Nors didžiąją gyvenimo dalį Patricija gyveno Šveicarijoje, įsikurti su mylimuoju ten nebuvo labai lengva.
„Net paprastą darbą gauti sunku. Bandžiau eiti į kavines, į parduotuves – be šansų. Niekur manęs nepriėmė. Tam yra kvalifikuoti žmonės. Ten net pardavėjos specialiai paruošiamos“, – sako Patricija.
Ne ką lengviau Šveicarija sutiko ir jos mylimąjį – programuotoją Tomą. Vyras tris mėnesius savo gyvenimo aprašymą siuntė įvairioms įstaigoms, kol galiausiai gavo programuotojo darbą iš namų.
Kokios algos ir kokios išlaidos laukia emigrantų Šveicarijoje – jau šiandien 19.30 val. laidoje „(Ne)emigrantai“ per LRT TELEVIZIJĄ ir LRT.LT. Reportažus rengia Orijus Gasanovas ir Akvilė Kavaliauskaitė.
