Kriminalinėje komedijoje „Taksi“ (Taxi, 1998 m.) ir jos tęsiniuose policijos pareigūną Aleną įkūnijęs aktorius trumpametražį filmą „Mano dama su kamelija“ (Ma dame au camelia) sukūrė remdamasis skausminga asmenine patirtimi.
Savo režisuotoje juostoje jis vaidina keturiasdešimtmetį tamsiaodį aktorių Patrisą, kuriam sunkiai sekasi gauti vaidmenų.
Nebeturėdamas ko prarasti, jis apsirengia raudona kurtizanės suknele ir bando siekti jaunos baltaodės vaidmens filme „Dama su kamelijomis“.
Tarp jaunų ir dailių baltaodžių atrankos dalyvių Patrisas atrodo kaip ateivis iš kitos planetos. Vis dėlto režisierius taip susižavi jo vaidyba, kad nutaria perrašyti scenarijų ir jam skirti pagrindinį vaidmenį.
Maždaug 40 kino filmų ir daugiau kaip dešimtyje serialų nusifilmavęs E.Montoute’as kino karjerą pradėjo 1990 metais. Daugeliui žiūrovų jis įsiminė iš nuotykių komedijos „Asteriksas ir Obeliksas: misija Kleopatra“ (Asterix and Obelix Meet Cleopatra), kurioje vaidino egiptietį Neksusisą.
Jis taip pat įsiamžino dramose „Lemtinga moteris“ (Femme Fatale), „Raudona sirena“ (The Red Siren), „Labirintai“ (Labyrinth).
Su aktoriumi kalbėjomės po komedijos „Mano dama su kamelija“ premjeros, kuri įvyko Vilniuje festivalyje „Žiemos ekranai“.
– Kodėl sukūrėte būtent tokį filmą? Ar neradote aktoriaus, kuris išdrįstų užsivilkti suknelę, todėl vaidinote pats?
– Įprasta, kad mano amžiaus aktoriai nori vaidinti policininkus, įsimylėjėlius arba turtuolius.
Nėra daug tokių, kurie norėtų vaidinti vilkėdami moteriškais drabužiais. Tad aš neturiu konkurencijos. (Juokiasi.)
Ilgą laiką man sekėsi gauti vaidmenų, tačiau nuo 2012-ųjų kelerius metus nesulaukiau jokių pasiūlymų. Jaučiausi prislėgtas.
Dabar vėl daug filmuojuosi, bet tuo sunkiu laikotarpiu ir subrendo mintis sukurti filmą.
Jame kalbama apie drąsą, apie tai, kad nereikia užstrigti aklavietėje, į kurią mus įstūmė visuomenė.
Juk jeigu nieko nedarysime, tai ir liksime bejėgiai. Reikia atsiverti ir išbandyti įvairius kelius.
Nelengva, kai skaitydamas scenarijų matai, kad tavo fiziniai duomenys netinka personažui. Kartą dalyvavau vieno produkto reklamos aktorių atrankoje. Labai patikau režisieriui, todėl jis pasiūlė mane užsakovui. Šis pasakė: „Jis tiks, jeigu pasišviesins odą.“
– Ar jūs ir gyvenime esate ekscentriškas?
– Mes, aktoriai, norime būti ekscentriški, bet reikia nepamiršti, kad tarp išskirtinumo ir komiškumo – labai plona riba. Meno žmonės nori išsiskirti, patraukti dėmesį, bet neturėtų perlenkti lazdos.
Būdamas jaunesnis rengdavausi kaip roko muzikantas: vaikščiodavau su odinėmis kelnėmis, keistais batais, nešiodavau juokingą kepuraitę.
Tai buvo mano įvaizdžio dalis, bet dabar išvaizda taip nesirūpinu.
– Ar dėl geidžiamo vaidmens galite ryžtis esminiams išvaizdos pokyčiams?
– Man labai įdomu pasikeisti. Dėl vaidmens komedijoje „30 laipsnių spalvos“ (30 degres couleur) turėjau priaugti 15 kilogramų.
Vaidinau vyrą, dalyvaujantį Martinikos saloje vykstančiame karnavale, kuriame vyrai persirengia moteriškais drabužiais.
Segėjau korsetą, vilkėjau seksualią suknelę, be to, teko užsitempti prisegamas kojines ir avėti aukštakulnius. Papildomų kilogramų priaugau per mėnesį. Metų pabaigoje tai nebuvo sunku – daug švenčių, tad valgydavau nuo ryto iki vakaro.
Filmas buvo kuriamas pusantro mėnesio, todėl teko pasistengti, kad išlaikyčiau antsvorį. Po filmo tie kilogramai dingo be didelių pastangų.
– Ar vaidindamas esate patyręs traumų?
– Filme „30 laipsnių spalvos“ teko avint aukštakulnius vytis vieną personažą. Buvo beprotiškai sunku, be to, pargriuvau ir išsisukau koją.
Daugiau rimtų traumų nesu patyręs. Žinoma, teko susidurti su įvairiais išbandymais, pavyzdžiui, kartą leidausi virve nuo aukšto namo stogo.
Dažnai epizodai nėra tokie pavojingi, kokie atrodo ekrane.
Vienoje filmo „Taksi V“ scenų mane partrenkia sunkvežimis.
Pamenu, buvau apjuostas specialiu diržu, mane kaskadininkai stipriai trūktelėjo, todėl atrodė, kad krintu nuo sunkvežimio smūgio. Iš tiesų smūgis buvo sumontuotas.
– Jūsų darbe daugiau lemia sėkmė ar talentas?
– Be sėkmės negalėtume dirbti. Tai yra variklis, dovanojantis įvairių kūrybinių pasiūlymų. Bet man svarbiausia jausti, kad darau ką nors nauja, taip pat noriu teikti žmonėms džiaugsmą.
– Ar sėkmė priklauso nuo universalumo?
– Kartais atrodo, kad sėkmės sulaukia tie, kurie nuolat daro tą patį.
Neretai manoma, kad komedijų aktorius turi tik juokinti, kad žmonės nenorės žiūrėti, kaip jis vaidina dramoje.
Mano sėkmės formulė – kitokia. Aš noriu vaidinti dramose, komedijose, teatre ir televizijoje.
Jeigu sporto salėje žmogus treniruoja tik rankas, jo rankos bus stiprios, bet kojos – silpnos. Aš siekiu lavinti įvairius gebėjimus.
– Gimėte Prancūzijos Gvianoje, Kajeno mieste. Šeimoje buvote jauniausias iš keturių vaikų. Jūsų tėvai norėjo, kad taptumėte advokatu arba gydytoju. Niekada nesigailėjote, kad jų nepaklausėte?
– Man yra tekę gailėtis dėl pasirinkimo. Ne kartą norėjau mesti aktorystę.
Tą dieną, kai būdamas devyniolikos išsiruošiau stoti į dramos mokyklą, mama nuėjo į bažnyčią ir uždegė žvakutę, kad man nepasisektų.
Ji žinojo, kad aktoriaus profesija yra labai sunki, o ypač tamsiaodžiui nelengva Prancūzijoje.
Jei galėčiau patarti jauniems aktoriams, sakyčiau: vaidinkite, bet užsiimkite ir kita veikla, kad negaudami vaidmenų turėtumėte išeitį.
– Ar neliūdite, kad su metais vaidmenų pasirinkimas mažėja ir jau niekas nepasiūlys įkūnyti jauno patrakusio meilužio?
– Man svarbiausia, kad vaidmuo būtų įdomus. Manęs nežeidžia, kai tenka vaidinti vyresnį žmogų.
Vis dėlto patyriau, kad tamsiaodžiam aktoriui sunkiau prasimušti. Scenarijai dažniau rašomi baltaodžiams. Jei personažas tamsios odos, tai scenarijuje specialiai pažymėta, kad vaidmuo skirtas tamsiaodžiui.
Man yra tekę vaidinti, kai nebuvo nurodyta aktoriaus odos spalva, taigi buvau parinktas dėl talento.
– Papasakokite apie savo šeimą. Kur gyvenate?
– Gyvenu Paryžiuje. Turiu du vaikus: sūnui dešimt metų, dukteriai – ketveri.
Šiuo metu negyvenu su savo vaikų mama. Vaikus prižiūriu savaitgaliais. Turiu širdies draugę Larą.
– Ar vaikai matė filmus, kuriuose vaidinate?
– Jie ne tik matė mane filmuose, bet kai kuriuose ir patys vaidino.
Pavyzdžiui, viename juostos „Mano dama su kamelija“ epizodų nusifilmavo sūnus.
– Lietuvoje lankėtės ne pirmą kartą. Kokį įspūdį jums padarė mūsų šalis?
– Čia jaučiuosi panašiai kaip Belgijoje arba Kanadoje. Man labiausiai įsiminė šiltas bendravimas, taip pat patiko lietuviškas maistas.
Iš vienos Užupio krautuvėlės savo draugei dovanų parvežiau segę.
Norėčiau sugrįžti į Lietuvą kurti ilgametražio filmo.
