Aktorius R.Gere’as jau nesifilmuoja populiariuose Holivudo filmuose. Dėl kivirčo su Kinijos valdžia (R.Gere’as – aktyvus Kinijos politikos Tibete priešininkas) jo filmai nerodomi Kinijos Liaudies Respublikoje, o tai – didžiulė rinka, kurios Holivudas negali nepaisyti.
Bet praėjusią savaitę jubiliejų atšventęs aktorius, atrodo, visiškai laimingas. JAV ir Europoje kuriama daug nepriklausomų filmų, kurių Kinijoje niekas nesirengia rodyti, ir R.Gere’as mielai juose vaidina.
Pinigų jam pakanka (turto vertė – daugiau kaip 100 mln. dolerių), prieš pusantrų metų jis vedė trečią sykį, šįkart – ispanę Alejandrą Silvą (36 m.).
Ji perpus jaunesnė, bet tai ne kliūtis: po vestuvių Alejandra pasakė, kad „jaučiasi kaip pasakoje, yra laimingiausia moteris Žemėje“.
Savo ruožtu Richardas pavadino save laimingiausiu vyru Žemėje: „O kaip kitaip? Aš vedžiau puikią moterį, protingą, jautrią, atsidėjusią kitų labui (Alejandra aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje. – Red.), linksmą, kantrią, gebančią atleisti ir dar gaminančią skaniausias pasaulyje salotas.“
Šių metų sausį pora susilaukė berniuko, kurį motinos garbei pavadino Alexandru. Su kitu sūnumi – 19-mečiu Homeru Jamesu – jo santykiai puikūs, nors skyrybos su jo motina aktore ir modeliu Carey Lowell (58 m.) buvo ilgos ir skausmingos: neseniai aktorius su šeima ir vyresniuoju sūnumi atostogavo Toskanoje.
Nuo jaunystės R.Gere’as yra budistas. Šia religija jis susižavėjo būdamas dvidešimties su trupučiu metų. Jis, kaip ir daugelis jaunų žmonių, jautėsi nelaimingas, nuolat kamavosi: „Kam visa tai?“ Ir viename Niujorko knygynų aptiko knygą apie Tibeto budizmą, parašytą taip patraukliai, „kaip geras romanas“.
Jis daug laiko praleido Nepale, kur studijavo budizmą, gyveno tarp vienuolių ir mokėsi budistinėje mokykloje. Aktorius draugauja su Dalai Lama, laiko jį savo mokytoju. Kaip tikras budistas jis kovoja už Tibeto nepriklausomybę.
Jis galėjo ir netapti aktoriumi. Iš pradžių jam buvo pranašaujama sportininko karjera. Jis nuo mokyklos laikų lankė sportinės gimnastikos treniruotes, lengvai įstojo į Masačusetso universitetą, kuriame dėl sportininko privilegijų mokėsi beveik nemokamai. Bet kaip tik universitete R.Gere’as suprato, kad domisi ne tuo, kuo reikia, ir stačia galva nėrė į muziką.
Jis gerai grojo trimitu, todėl lengvai pritapo prie muzikantų bendruomenės. Tačiau netrukus ir tai įgriso. Tik tuomet jis nutarė išbandyti aktoriaus duoną.
Buvę pomėgiai pravertė kinematografo žvaigždei: į vieną pirmųjų filmų „Amerikietiškasis žigolas“ jį paėmė ne tik dėl talento, bet ir dėl gražaus sportinio torso, o juostoje „Graži moteris“ aktorius parodė muzikinius talentus: viename epizodų pats groja pianinu savos kūrybos melodiją Julios Roberts herojei.
Mėgstamas Richardo hobis – fotografija. Jau daug metų jis vežiojasi po pasaulį keletą fotoaparatų ir laisvalaikiu fotografuoja. Jo nuotraukos nuolat eksponuojamos pasaulinėse parodose.
Kino žvaigždė turi daug bičiulių visame pasaulyje. Rusijoje jo geras pažįstamas – režisierius Sergejus Solovjovas, filmų „Šimtas dienų po vaikystės“, „Assa“, „Rožė juodoji – liūdesio ženklas, rožė raudona – meilė karšta“ ir kitų autorius. Jiedu susipažino 9-ajame dešimtmetyje ir nuo tol S.Solovjovas pasakoja apie R.Gere’ą smagias istorijas.
Pavyzdžiui, 1990-aisiais tuometis kultūros ministras Nikolajus Gubenka paprašė S.Solovjovo surengti rašytojo Boriso Pasternako jubiliejinį vakarą. S.Solovjovas paskambino R.Gere’ui ir pasiūlė atvykti į Maskvą perskaityti vieno B.Pasternako eilėraščio. R.Gere’as sutiko ir pranešė, kad atvyks su savo drauge Cindy Crawford.
Svečias iš Amerikos nenorėjo gyventi viešbutyje, nes manė, kad ten prikaišiota KGB blakių, ir S.Solovjovas buvo priverstas jį apgyvendinti savo bute, tokiame mažame, kad dulkių siurblį teko laikyti vonioje. Visam gyvenimui jis įsiminė, kaip su R.Gere’u, Cindy ir vertėju kilo liftu, ant kurio sienų buvo pribraižyta keiksmažodžių ir kuriame aiškiai dvokė šlapimu. Kai R.Gere’as susiraukė, S.Solovjovas paguodė: „Padėkok, kad tik šlapimo kvapas!“
O kad parodytų R.Gere’ui, kaip rusai perka degtinę, kai parduotuvės uždarytos, S.Solovjovas nusivedė jį į Rygos geležinkelio stotį, kur iš laukiamosios salės juos nulydėjo į kažkokį baisų požemį, katilinę. Ten pragaro liepsnos atšvaituose jiems davė du butelius degtinės, o užkandai tiesiai iš ugnimi alsuojančios krosnies ištraukė idealiai iškeptus viščiukus „Tabaka“.
Perengė Milda Augulytė
