Vilniuje, Lazdynų rajone, gyvenanti praeityje garsi atlikėja, su kurios dainomis užaugo kelios kartos, prieš pat didžiąsias metų šventes grįžo iš ligoninės, kur kurį laiką buvo gydoma dėl nugaros skausmų.
Moteris džiaugėsi, kad Kūčias ir Kalėdas ji galėjo praleisti ne gydymo įstaigos palatoje, o namuose prie pačios papuoštos Kalėdų eglės ir paruošto šventinio stalo.
N.Ščiukaitė švenčių dienomis bendravo ne tik su artimaisiais, bet svečiuose sulaukė ir kaimynų. Atlikėja taip pat lankėsi jų namuose.
„Turiu nuostabius kaimynus, su kuriais jau ne vienus metus per šventes šiltai ir jaukiai leidžiame laiką – drauge susėdame prie Kalėdų stalo, daug kalbamės, dalijamės gražiais ir skaudžiais gyvenimo prisiminimais.
Aišku, pokalbiais sugrįžtame į vaikystės ir jaunystės Kūčias bei Kalėdas“, – kalbėjo N.Ščiukaitė.
Moteris sakė, jog metams baigiantis svarbiausia yra apmąstyti, kas per juos įvyko, o per šventes visiems negailėti dėmesio ir linkėjimų.
Ji įsitikinusi, kad žmonėms būtina linkėti sveikatos, kurios su metais vis labiau reikia. Tačiau ne mažiau svarbūs ir kiti iš pirmo žvilgsnio paprasti dalykai – bendravimas, geras žodis, atjauta, šypsena.
Nors mikrofoną į rankas N.Ščiukaitė pastaruoju metu paima labai retai, jos dainos per radiją skamba iki šiol.
2006-aisiais mirus vyrui kompozitoriui Juozui Tiškui dainininkė surengė atsisveikinimo koncertą. Nuo tada į sceną ji lipo vos keletą kartų.
„Užstrigo gerklėje giesmė. Negaliu dainuoti,“ – tvirtino N.Ščiukaitė, kadaise išpopuliarėjusi šlageriais „Senelis“, „Skinsiu raudoną rožę“, „Mes išliksim jauni“, „Po svyruokliu beržu“.
O be jų, atlikėjos repertuare – dar keli šimtai dainų. Daugelį jų vyresnės kartos atstovai puikiai prisimena.
Atlikėja nesijaučia visiškai užmiršta publikos. N.Ščiukaitė dėkinga muzikologui Kazimierui Šiauliui, kuris prieš dvejus metus sukūrė muzikinį kino filmą „Nijolė Ščiukaitė. Viskas prasideda tavim“.
Nors estrados primadoną įkalbėti imtis filmo kūrybos nebuvo lengva.
„Kaip jau esu ne kartą sakiusi, K.Šiaulio pasiūlymas mane tąkart tiesiog pribloškė.
Kur girdėta, kad filmas kuriamas man gyvai esant?
Be to, atrodė, kad per gyvenimą tiek esu visko apie save pripasakojusi, jog daugiau nėra ko pridurti“, – kuklinosi dainininkė.
1975 metais N.Ščiukaitei pirmajai, tuo metu ir vienintelei, buvo suteiktas Tarybų Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas.
Po dviejų dešimtmečių ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.
Nuo vaikų darželio dainuojanti atlikėja juokėsi, jog pirmieji jos pasirodymai – stovint ant kėdės ir iš aplinkinių laukiant susižavėjimo šūksnių bei plojimų.
Vėliau N.Ščiukaitė koncertavo ne tik daugelyje sovietinio bloko šalių, bet ir Australijoje, JAV, Mongolijoje.
Moteris ligi šiol su šypsena prisimena vieną pasirodymą Maskvoje sovietmečiu, kurio organizatoriai primygtinai reikalavo atlikti dainą apie jūrą.
„Kai man pasakė, kad vienas aukštas valdininkas, vardu Jurijus (trumpinys – Jura), šventai tiki, jog tai daina apie jį, nesusilaikiau garsiai nenusikvatojusi“, – pasakojo N.Ščiukaitė.
Paklausta, ar ją dar išvysime scenoje, dainininkė juokaudama negailėjo priekaištų dabartiniams scenos apšvietėjams ir operatoriams.
„Gražiai parodyti vyresnio amžiaus atlikėjus – menas.
Jeigu tokių menininkų atsiras, būtinai padainuosiu“, – sakė N.Ščiukaitė.
