Praeities pakeisti neįmanoma, bet ateitis priklauso nuo mūsų. Tokią kovo 8-ąją motyvacinėje konferencijoje „Moters vizija“ skelbė R.Šakalytė-Jakovleva.
Jos pranešimo tema – „Kaip iš praeities susikurti savo naują gyvenimą“.
Kalbėdama ji rankoje laikė vaikišką žaislą. Savo gyvenimo istoriją ji prisiminė nuo septynerių metų. Jos tėvai išsiskyrė, tad mama su dukra ant rankų grįžo gyventi į kaimą pas senelius.
Mama daug dirbdavo dideliame mieste – grįždavo tik savaitgaliais. Renata pasakojo, kad seneliai jai skyrė ypatingą dėmesį, tačiau ji vis laukdavo mamos. Kaime ji pradėjo lankyti pirmą klasę, turėjo daug draugių, o ir kiemas buvo itin mielas.
Kol, galų gale, mama pristatė savo naują mylimąjį, kuris Renatos paprašė vadinti tėvu.
„Vaikas, pamatęs pirmą kartą svetimą žmogų, neskuba jo prisileisti. Jis tiria. Tas vyras man nepatiko. Jis buvo šaltas, nenorėjo su manimi žaisti. Man, septynmetei, jo prašymas vadinti tėčiu buvo nesuvokiamas. Bet, baisiausias dalykas, kurį aš išgirdau, kad mama su nauju savo draugu išvyksta gyventi į kitą miestą ir nori pasiimti mane. Ji nesuprato, kaip man buvo gera su seneliais. Norėjau, kad liktų mama“, – jautriai pasakojo ji.
– Augote su smurtaujančiu patėviu. Jums, motinai ir seseriai teko ištverti daug fizinių ir dvasinių smūgių. Kaip tuomet jautėtės, kur ieškodavote pagalbos?
– Lygiai dešimt metų – nuo 8-erių iki 18-os gyvenau emociškai labai kontrastingą gyvenimą.
Didžioji šio laiko dalis prabėgo aplinkoje, kurioje patyriau daug skaudžių ir neteisingų dalykų.
Liūdniausia, kad skausmą teikė vieni artimiausių žmonių – jau amžiną atilsį patėvis, mama.
Namuose buvo daug fizinio ir psichologinio smurto, kurį lydėjo kone kasdienis patėvio girtavimas.
Iš pradžių kentėdavau dėl to, kad gindavau mamą nuo smūgių. Ilgainiui prasidėjo smurtas prieš mane, nes su patėviu visiškai neradome bendros kalbos.
Nuoširdžiai stengiausi jį suprasti, pamilti, juk buvau dar vaikas. Bet nepavyko.
Kai kildavo didelis konfliktas, lėkdavau pas kaimynus, nes namie neturėjome telefono, skambindavau seneliams ir prašydavau, kad atvažiuotų mūsų gelbėti.
Aš suvokiau, kad smurtas blogai, bet suaugusieji, deja, nedramatizavo situacijos.
Nekėlė didelės nuostabos tai, kad vyrai geria, smurtauja prieš moteris, kad mušimu auklėjami vaikai. Tai buvo daugelio to meto šeimų kasdienybė.
Pagalbos labiausiai tikėdavausi iš kaime gyvenančių senelių. Bet jie norėjo, kad gyvenčiau mieste ir turėčiau geresnes galimybes mokytis.
Paradoksalu ir graudu – kaip galima siekti gerų mokymosi rezultatų, kai namie toks košmaras?
Kėdainiuose, kur aš gyvenau su mama, saugumo oazė buvo mokykla. Turėjau nuostabią auklėtoją, draugų, man sekėsi mokslai, lankiau daug būrelių ir stengiausi kuo mažiau laiko praleisti namie.
Mokykloje nepatyriau patyčių ar kitokių skaudžių išgyvenimų, nes jie greičiausiai būtų galutinai mane sugniuždę.
Džiaugdavausi atostogomis, nes per jas vykdavau pas senelius į kaimą.
– Iki 12 metų nieko nežinojote apie savo biologinį tėvą. O kai susipažinote, ar neprašėte jo pagalbos?
– Mama ir seneliai neslėpė nuo manęs, kad turiu tėvą. Jie tiesiog nieko apie jį nekalbėjo, o aš tuo metu nelabai ir domėjausi. Kurį laiką maniau, kad gal tėtis miręs, bet būdama maždaug septynerių ar aštuonerių metų pradėjau daugiau apie jį klausinėti.
Man buvo paaiškinta, kad tėtis turi kitą šeimą ir daugiau niekas nieko apie jį nežino.
Iki 12 metų maniau, kad tėvo niekada nesutiksiu. Bet dėl lemtingo atsitiktinumo jis mane susirado.
Aš taip jaudinausi per pirmą mudviejų susitikimą. Tikėjausi, kad mano gyvenimas pasikeis ir patėvis daugiau nedrįs manęs skriausti. Vis laukiau, kada tėvas pasikalbės su juo, bet to neįvyko.
Jis pirkdavo dovanų, kartais duodavo pinigų, tačiau mano skausmo ir kančios tai nesumažino.
Labiausiai troškau saugumo jausmo ir žinojimo, kad turiu žmogų, galintį mane apginti.
Tačiau to taip ir nesulaukiau, nors ir tėtis gerai žinojo, kas dedasi mūsų namuose.
Ar pykstu dėl to? Dabar jau nebe, tačiau anksčiau tikrai pykau ir jaučiau didžiulę nuoskaudą.
– Kodėl moterys kenčia sutuoktinių smurtą? Kodėl jūsų mama nepaliko smurtaujančio vyro?
– Mano nuomone, tai labai glaudžiai susiję su saviverte. Kuo ji žemesnė, tuo moteris yra emociškai silpnesnė, lengviau valdoma ir įbauginama, ja galima manipuliuoti ar išnaudoti.
Tai, deja, nesusiję nei su moterų materialine padėtimi, nei su karjera ar išsilavinimu.
Pažįstu moterų, kurios turi po kelis aukštųjų mokyklų diplomus, gauna solidžias algas, tačiau namie kenčia fizinį, psichologinį arba seksualinį smurtą.
Dažniausiai tokių moterų savivertė būna negailestingai sutrypta. Kaltė neretai krinta ant artimiausių šeimos narių.
Mano mama – ne išimtis. Jos savivertę buvo sužaloję tam tikri asmenys ir net neabejoju, kad tai pakišo koją jos tolesniems santykiams su vyrais.
Gaila, bet savivertės mamai taip ir nepavyko pasikelti.
– Kokią žalą paliko šeimoje išgyventi sunkumai?
– Kūno žaizdos gyja greitai. Sielos žaizdos – labai ilgai. Kartais visą gyvenimą. Net jeigu jos sugyja, vis tiek lieka randų ir kartais už jų užkliūni.
Mano tikslas – kad tie randai būtų kuo mažiau skausmingi, o į pasąmonę įsirėžę neteisingo elgesio šablonai, kuriuos demonstruodavo patėvis ir mama, kuo rečiau pasikartotų mano gyvenime.
Vis dėlto praeitis, kad ir kokia skaudi, yra svarbi mano gyvenimo dalis – negaliu jos ištrinti ar paneigti.
Bet galiu daryti viską, kad praeities pėdsakai kuo mažiau trukdytų mėgautis dabartimi.
Gerai žinau, kad toksiškoje šeimoje užaugusiam vaikui savo vidinį mėšlą tenka kabinti ilgai.
Nežinau, kiek metų turi tęstis psichoterapija, kad galų gale tą mažą vidinį vaiką, kurį visi savyje turime, galėtume nuraminti ir paguosti.
Mano vidinį vaiką savo besąlygiška meile ir nuoširdumu dažnai nuramina dukros (3 m. Sofija ir 6 m. Elzė. – Red.).
Ypač branginu vyro („Info TV“ žinių vedėjas Viktoras Jakovlevas, 35 m. – Red.) palaikymą ir meilę, nes neturiu artimesnio draugo už jį.
– Ar tiesa, kad ir giliai nustumti demonai kartais sugrįžta?
– Bendraudama su kolegomis, draugais, o vėliau ir su mylimuoju vis dažniau pastebėdavau, kad nemoku adekvačiai reaguoti į kritiką ar lengvas pastabas, nesugebu suvaldyti pykčio, baimių ir kontroliuoti balso tono.
Iš pradžių bandžiau pasikliauti savo jėgomis – skaičiau straipsnius, knygas, domėjausi psichologija. Vėliau aš supratau, kad reikia rimtesnių priemonių.
Tuo metu psichologo konsultacijų daug kas bijodavo, bet aš ryžausi, nes mačiau, kad praeities demonai gali sugriauti santykius su brangiais žmonėmis.
Buvau studentė, negalėjau sau leisti privačių konsultacijų, todėl nuėjau į polikliniką.
Nemokamai gavau labai gerą psichologę. Lankiausi pas ją šiek tiek trumpiau nei metus.
Viskas ėjosi neblogai, kol nepastojau. Tuomet vėl išlindo baimės ir bėdos, o vėliau prisidėjo nemenki motinystės pradžios iššūkiai.
Aiškiai suvokiau, kad pati savo bėdų tikrai neįveiksiu, todėl nutariau atnaujinti psichoterapiją.
Vyras nuoširdžiai palaikė tokį ryžtą. Ėmusi draugauti su Paramos vaikams centru susipažinau su puikiomis psichologėmis. Pas vieną jų lankausi iki šiol.
– Ar atleidote jus skaudinusiems artimiesiems?
– Taip. Atleidau nuoširdžiai. Bet tai pavyko pasiekti tik tada, kai išpykau susikaupusį pyktį.
Jei tokį žingsnį būčiau žengusi anksčiau, jis nebūtų buvęs nuoširdus. Reikėjo, kad praeitų tam tikras laikas, nes tik taip į įvykius galėjau pažvelgti naujai.
Psichoterapija, darbas su savimi irgi prisidėjo prie galutinio išsivadavimo iš pykčio gniaužtų.
Dabar praeities įvykiai man atrodo liūdni ir neteisingi, bet nebeliko prasmės dėl jų ant kažko pykti.
– Savo patirtimi dalijatės su kitomis moterimis. Kaip tai jas paveikia?
– Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog pasakodama savo istoriją nesiekiu pasipuikuoti ar pasirodyti auka.
Viskas jau praeityje – nieko negaliu pakeisti. Kalbu tam, kad mano patirtis kam nors atvertų akis ir paskatintų imtis pokyčių.
Žinau, jog kartais reikia labai mažo lašelio, kad užtvanka prasiveržtų. Jei mano pasakojimas kuriai nors moteriai, vyrui, o gal vaikui taps tuo lašeliu, misiją įvykdžiau.
Iki šiol sulaukiu žinučių, laiškų, kuriuose žmonės dalijasi savo išgyvenimais, nes mano išpažintis atliepė jų jausmus. Pagalbos dėl smurto ieškančius žmones dažniausiai nukreipiu pas specialistus, pasidaliju informacija, kur būtų galima gauti profesionalią pagalbą.
Bet neretai žmonėms reikia tiesiog išsikalbėti. Liūdna, kad daugelis vis dar nedrįsta pasibelsti į psichologų duris, todėl savo pavyzdžiu skatinu tai daryti. Vis dėlto kiekvienas žmogus pats turi priimti svarbius sprendimus.
Buvo keletas moterų, kurios tikino, kad po mano išsipasakojimo galutinai suprato, kad gyvenimas su smurtaujančiu vyru tik dėl vaikų yra pražūtingas ir niekur nevedantis.
Tikiuosi, kad jos šiandien yra saugios ir laimingos.
– Į jūsų vedamą laidą „TV pagalba“ kreipiasi daug moterų. Dažnai jų istorijos – dramatiškos.
Ar psichologiškai sunku prisiliesti prie svetimo žmogaus skausmo?
– Tai yra mano darbas. Tokias patirtis priimu kaip neatsiejamą jo dalį. Taip, kartais tikrai būna sunku – juk kalbinu žmones, kurių problemos dažnai labai skaudžios. Visa komanda nuoširdžiai stengiamės padėti.
Jeigu laidos herojėms galiu dar kuo nors padėti, palaikome ryšį ir toliau. Bet, kaip minėjau, negaliu už kitą žmogų priimti esminių sprendimų. Galiu išklausyti, patarti ir padrąsinti.
