Karatė juodojo diržo turėtojas, karatė ir kikbokso Europos čempionas su Belgijos komanda, kultūristų konkurso „Belgijos misteris 1979“ J.C.Van Damme’as (tai – slapyvardis, tikroji pavardė kiek ilgesnė: Jeanas Claude’as Camille’is François Van Varenbergas) iš Briuselio į Ameriką išvyko būdamas dvidešimties.
Jis turėjo sėkmingai dirbančią sporto salę, pinigų banke ir svajonę. Tačiau sporto salė liko, o „raumenys“ persikėlė į JAV.
Jis uoliai dalijo savo vizitines korteles kiekviename vakarėlyje, kino studijose apeidavo automobilių stovėjimo aikšteles ir už stiklo valytuvų palikdavo savo nuotrauką.
Rinkdavosi brangesnius automobilius manydamas, kad kaip tik tokiais važinėja įtakingi prodiuseriai.
Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašyta: „Jei jums reikia aktoriaus, kuris moka smūgiuoti koja ir kalba su prancūzišku akcentu, čia mano numeris.“
Šitaip jis sulaukė pirmųjų kvietimų atlikti du vaidmenis. Suvaidinti legendiniame „Gruobuonyje“ („Predator“) galiausiai nepavyko, o štai juostoje „Nesitraukti ir nepasiduoti“ („No Retreat No Surrender“) jis vaidino rusų karatė kovotoją Ivaną Krasčinskį (matyt, turėjo problemų dėl akcento), kurį pasamdė banditai, kad nubaustų pagrindinio herojaus tėvą – kovos menų mokyklos savininką.
Taip J.C.Van Damme’as įžengė į ekraną. Iš pradžių jis vaidino B kategorijos filmuose – šabloniškų scenarijų, mažo biudžeto, bet jie krovė pinigus. Pavyzdžiui, „Kruvinas sportas“ („Bloodsport“), pasirodęs 1988-aisiais, kūrėjams kainavo apie 2 mln. dolerių, o surinko daugiau kaip 50 milijonų.
Režisieriaus Newto Arnoldo sportinė drama kovos menų meistro Franko Duxo gyvenimo motyvais įrodė, kad kino kamera „myli“ J.C.Van Damme’ą.
Jo herojus iškviečiamas atstovauti savo mokytojui vietoj jo žuvusio sūnaus kumitė (dvikova be išankstinio susitarimo technikos klausimais. – Red.) čempionate Honkonge ir suranda ten draugą bei meilę.
Būtent tokia tvarka – ankstyvuosiuose belgo filmuose apskritai itin pabrėžiamas maskuliniškumas, kurį atspindi prakaituotų vyriškų torsų gausa kadre.
Beje, kai J.C.Van Damme’o Diuksas naiviai varto akis klausydamasis mokytojo keiksmų ir kai žaismingai perkreiptu veidu daužo panašų į pripumpuotą įnirtusią beždžionę Bolo Jeung’o herojų, pamiršti jo vaidybos lygį ir tiesiog išplėtęs akis gėriesi tuo, kas vyksta.
Įdomu, kad J.C.Van Damme’ą išgarsinusio herojaus prototipas F.Duxas jau kitame dešimtmetyje dirbo kartu su belgu kuriant jo režisūrinį debiutą „Nuotykių ieškotojas“ („The Quest“), o vėliau padavė aktorių į teismą – neva tas jam skolingas už konsultacijas, neturi kovotojo įgūdžių ir apskritai meluoja apie savo pergales ringe.
Teismą F.Duxas pralaimėjo, o Jeano Claude’o advokatas ištarė gal kiek įžeidžiamą, bet esmę nusakančią frazę: „Mano klientas turi visus jo pergales patvirtinančius diplomus, bet kam toli ieškoti – pažiūrėkite jo filmus! Juk jį kviečia filmuotis ne dėl aktorinio talento – jis padaro špagatą be dublerio!“
Špagatas išties tapo J.C.Van Damme’o vizitine kortele, kaip ir sukamasis smūgis. Bet po „Kruvino sporto“ sėkmės pabiro vienodi kaip lietaus lašai vaidmenys.
Lūžio tašku J.C.Van Damme’o kino karjeroje tapo filmas „Universalus karys“ („Universal Soldier“). Juostą režisavo Rolandas Emerichas, kurio dar laukė visi filmai apie katastrofas, bet jis jau šiek tiek mokėjo elgtis su fantastika („Moon 44“).
Filme pasakojama apie eksperimentinį žuvusių kareivių pavertimą visagaliais kiborgais.
Iš esmės originalaus siužeto, J.C.Van Damme’o ir Dolpho Lundgreno kovos menų, R.Emericho režisūros derinys leido sukurti gana neblogą A klasės fantastinį trilerį, išsiskiriantį bendrame fone ir vėliau neblogai uždirbusį.
J.C.Van Damme’ui ši sėkmė reiškė perėjimą į kitą aktorių lygą – jis jau ir taip buvo žinomas po „Kruvino sporto“, „Kiborgo“ („Cyborg“), „Liūtaširdžio“ („Lionheart“), o po „Universalaus kario“ pradėtas kviesti į rimtus veiksmo filmus, kaip antai „Bėgantis taikinys“ („Hard Target“), „Nėra kur bėgti“ („Nowhere to Run“) ar „Laiko policininkas“ („Timecop“).
Tiesa, jau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje veiksmo filmai, kuriuose žibėjo Arnoldas Schwarzeneggeris ir J.C.Van Damme’as, išėjo iš mados.
1999-aisiais pasirodė „Universalus karys II“ – be R.Emericho šis sumanymas buvo pasmerktas žlugti.
J.C.Van Damme’as nepasidavė – dar po dešimties metų jis nusifilmavo trečiojoje dalyje, o po to ir ketvirtojoje, tačiau kaskart šis sumanymas kėlė vis mažesnį žiūrovų entuziazmą.
Belgas pirmiausia yra charakterinis aktorius, į pirmąsias gretas išsiveržęs per tankią šio žanro kolegų minią. Jam nepavyko kaip A.Schwarzeneggeriui nusifilmuoti nei „Konane Barbare“ („Conan“), nei „Terminatoriuje“ („The Terminator“), užtat jis pradėjo savo kino kryptį – „veiksmo filmus su Van Damme’u“.
Kadaise taip nutiko ir Bruce’ui Lee, bet jis mirė populiarumo viršūnėje ir tapo legenda.
Dingus susidomėjimui veiksmo filmais, J.C.Van Damme’as tiesiog dirbo – filmavosi juostose ir per daug nesikrimto. Bent jau išoriškai.
Jis gebėjo į save žiūrėti su tam tikra ironija, kurią išliejo prancūzų režisieriaus Mabrouko el Mechri pseudobiografinėje tragikomedijoje „J.C.V.D.“, pavadintoje pirmosiomis aktoriaus slapyvardžio raidėmis – šiame filme jis vaidino save, bet išgalvotą.
Garsus amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas J.C.Van Damme’ą šiame filme pavadino „beveik simpatišku laukiniu“ ir pridūrė, kad jis apie save atsiliepė taip kritiškai, kaip norėtų padaryti daugelis kritikų, bet nesiryžta.
Aktorius retai stebino žiūrovus savo vaidyba – iš esmės jis tai padarė tik juostoje „J.C.V.D.“ (vienas kritikas geriausio aktoriaus kategorijoje 2008 metais jam net skyrė antrą vietą po Heatho Ledgerio, suvaidinusio Džokerį „Tamsos riteryje“ („The Dark Knight“).
Užtat aktoriaus gerbėjai gerai prisimena jo kovos menus, suktukus ir plastiškumą (jaunystėje J.C.Van Damme’as penkerius metus lankė baletą).
O aktoriaus gebėjimas padaryti špagatą prieš kelerius metus išradingai panaudotas „Volvo“ vilkikų reklamoje – socialinių tinklų vartotojai dalijosi ja, kad parodytų, kaip J.C.Van Damme’as daro špagatą tarp dviejų važiuojančių vilkikų.
O kur dar tos akys – gražios rudos akys, dažniausiai kenčiančios. Ar tik ne todėl trejus metus iš eilės per MTV apdovanojimus jis gaudavo prizą kaip geidžiamiausias vyras?
Beje, plakatai kabėdavo dažniausiai berniukų kambariuose: jie norėjo taisyklingai šokinėti ir smūgiuoti kojomis. J.C.Van Damme’as buvo nepriekaištingas pavyzdys.
Be to, jis tapo kompiuterinio žaidimo „Mortal Combat“ personažo Džonio Keidžo prototipu. J.C.Van Damme’ą įamžino skaitmeniniame žaidime ir maždaug tuo pačiu metu pradėjo užmiršti kine, kuris dabar įtartinai panašus į kompiuterinius žaidimus.
Kadaise Jeanas Claude’as buvo liesas berniukas ir skaitė komiksus, kurie reguliariai pasirodydavo jo tėvo laikraščių kioske. Bet tėvas ir motina nuvedė jį mokytis kovos menų bei baleto, kad nebūtų kada nuobodžiauti.
Dabar J.C.Van Damme’as pats beveik komikso herojus, supermenas. Jis daug keliauja, turi tris vaikus nuo dviejų žmonų, prodiusuoja, eksperimentuoja, kažkur šoka, kažkur šmėkščioja, sukelia skandalą kokioje nors spaudos konferencijoje.
Bet visada yra geros fizinės formos. Jis tarsi vaikystėje pamėgtų komiksų apie Tintiną herojus: klajoja po pasaulį ieškodamas lobių, slapta vildamasis, kad procesas įdomesnis už rezultatą.
O dar jam patinka Beethovenas. Ne filmas apie šunį, o kompozitorius. Žinoma, gal ir juokauja.
Parengė Eleonora Bačytė
