Žinia apie lietuvių režisieriaus M.Kvedaravičiaus (1976–2022) žūtį balandžio pradžioje mus pasiekė kartu su šokiruojančiais susidorojimo su Bučos civiliais gyventojai kadrais, akimirksniu apskriejusiais visą pasaulį.
Kinas, net dokumentinis, nepajėgus konkuruoti su tokiomis nuotraukomis ir vaizdo įrašais – akivaizdžiais nusikaltimų liudytojais, kuriuos apdairūs socialiniai tinklai pridengia „potencialai nepriimtino turinio“ vualiu.
Tačiau kinas pajėgus, tegul ir retais atvejais, ne tik užfiksuoti karo baisumus, bet net ir aklinoje tamsoje pastebėti žmogiškumo blyksnius, vilties prošvaistes. Kaip tik tai sugebėjo M.Kvedaravičius – ne tik sąžiningas ir bekompromisis, bet ir labai talentingas režisierius.
Būtent toje visiškoje tamsoje, kurioje matyti nedidelė anga – kiaurymė arba sviedinio pramušta skylė, prasideda jo garsiausias filmas, dokumentinė juosta „Mariupolis“ (2016 m.). Jis nufilmuotas, kaip nesunku atspėti, Mariupolyje jau Donbaso karo metu.
Šis pirmasis planas lieka neryškus iki pat pabaigos, kol kamera parodo subombarduotą kino teatrą, kurio sienoje šalia sudraskyto ekrano ir matyti netaisyklingos formos anga.
Iškart kyla asociacija su neseniai sugriauto Mariupolio teatro kadrais.
Režisierius fiksuoja pasenusio pasaulio modelio, kuriame menas linksmino ir guodė, griūtį ir pro susidariusią ambrazūrą žiūri į karo veiksmų, besitęsiančių nuo 2014 metų, negailestingą tikrovę. Ir – kasdienį gyvenimą karo metu. O tai režisierių dar labiau domino.
Kitoje „Mariupolio“ scenoje du pusnuogiai vyrai savo namo kieme tingiai žaidžia šachmatais, kol antrajame plane – nepastebimi arba pernelyg jau įprasti – atsargiu žingsniu eina kamufliažinę aprangą vilkintys žmonės su automatais. Du pasauliai, dvi gyvenimo formos jau susiliejo, priprato prie sambūvio.
Režisierius M.Kvedaravičius sukūrė tik keturis ilgametražius filmus. Jis buvo socialinis ir kultūros antropologas ir kinas tapo jo tyrinėjimų šalutiniu efektu, bet autorius turėjo poeto ir filosofo talentą.
Neatsitiktinai du jo filmai dalyvavo Berlyno festivalyje, trečias – Venecijos, ketvirtas – Kanų kino festivalyje.
Beje, paskutinės juostos – „Mariupolio“ antros dalies „Mariupolis 2“ – režisierius nebaigė. Jo nufilmuotą medžiagą per penkias savaites ilgametraže juosta pavertė režisieriaus bendraautorė ir gyvenimo palydovė Hana Bilobrova su montuotoja Dunia Syčeva.
Tai padaryta po to, kai M.Kvedaravičiaus kūnas per didžiausius vargus iš karo zonos buvo pargabentas į gimtąją Lietuvą. Ši juosta jau yra istorinė – tai pirmasis kino filmas apie Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, nufilmuotas vis dar okupuotame Mariupolyje.
Keturi filmai – labai mažai, bet kiekvienas M.Kvedaravičiaus darbas įspūdingas ir įsimenantis.
M.Kvedaravičiaus ilgametražis debiutas pavadintas „Barzakh“ (2011 m.): pagal islamo žmogaus, žmonijos ir pasaulio likimo mistinę teoriją tokiu žodžiu apibūdinama būsena tarp mirties ir prisikėlimo.
Filmas kurtas trejus metus – nuo 2006-ųjų iki 2009-ųjų – Ramzano Kadyrovo valdomoje Čečėnijoje ir iki šiol yra vienas įspūdingiausių bei niūriausių šios valstybės valstybėje specifinės sanklodos dokumentų.
Dėmesio centre – moterys, beviltiškai laukiančios savo vyrų, sūnų ir sutuoktinių, kuriuos pagrobė ir slapta nužudė valdžia. Apie vieną jų, Chamdaną Mastajevą, nieko negirdėti jau šešerius metus, tačiau panašių į jį – tūkstančiai.
Čečėnijoje dingęs žmogus – kaip akmuo, įmestas į jūrą (yra filme tokia graži, nors ir tiesmuka metafora), susigrąžinti jo neįmanoma.
Vienoje šio rūstaus ir beviltiško kino tyrimo scenų žmonės klaidžioja tamsiame labirinte pasišviesdami tik žibintuvėliais: paaiškėja, kad tai buvusios kurčiųjų vaikų mokyklos pastatas, kurį R.Kadyrovo parankiniai pavertė kankinimų vieta.
Ant sienos užrašas: „Kur aš? Kas man darosi? Ar aš gyvas, ar ne?“ Tai ir yra tikras „barzakh“.
Gyvas likęs žmogus, kuriam tarp šių sienų nupjovė ausį, detaliai pasakoja, ką teko patirti, kaip budeliai vertė kalinius vis baltinti sienas, aptaškytas krauju.
Kitame kadre moteris baltina savo namo, į kurį jau niekada negrįš pagrobtasis, sienas ir lubas. O nuėjusi pas senyvą būrėją paklausia tiesiai: „Ar įmanoma, kad šitas karas kada nors baigsis?“ Ši mąsliai atsako: „Turi praeiti laiko.“
Vladimiro Putino „kontrateroristinė operacija“ (taip Rusijos Federacijoje vadintas antrasis Čečėnijos karas) oficialiai baigėsi, tačiau tai negali nieko apgauti. „Barzakh“ skirtas pagrobtos ir 2009-aisiais Čečėnijoje nužudytos žmogaus teisių gynėjos Natalijos Estemirovos atminimui.
Manto filmai sudėtingai sumontuoti, jo metodas – iš principo atsisakyti autoriaus balso, kokių nors užkadrinių paaiškinimų arba titrų, o ir apskritai tiesioginio pasakojimo.
Pirmenybė atiduodama stambiam planui, žmogaus veido antropologijai – į jį kamera taip susitelkia, kad tarsi pamiršta tai, ką žmogus tuo metu veikia. O po to staiga pereina prie bendro plano – taikaus peizažo, kuriame pavieniai žmonės apskritai dingsta, ištirpsta.
„Mariupolyje“ ir po jo pasirodžiusiame „Partenone“ (2019 m.) yra pasikartojantis epizodas – skambančio varpo scena, kurioje nematome nei varpininko, nei varpų, tik virves, kurias tampo rankos, – tarsi nematomo, erdvę pripildančio garso vizualizacija. Tarp M.Kvedaravičiaus filmų kadrų visada slypi paslaptis, kurią gali aptikti tik atidus ir netingus žiūrovas.
Filmas-esė „Mariupolis“ taip pat įrėmintas dviejų garso bangų, teisingiau – dainų: sovietinės chorinės „Sladka jagoda“ iš sąstingio laikų ir roko grupės „Okean Elzi“ dainos „Diakuju“, pagal kurią šoka jaunimas per vestuves.
Tai dvi Ukrainos, senoji ir naujoji, vakarykštė ir dabartinė, kurios susitinka viename pafrontės mieste, tapusiame nepaskelbto karo placdarmu. Ribos, sienos, tarpinės būsenos tema režisieriui išlieka pagrindinė.
Tarp daugybės „Mariupolio“ personažų išsiskiria du. Tėvas – batsiuvys, provincijos išminčius ir žvejys nelegalas, kuris už tai net teisiamas. Ir jauna duktė – reporterė, filmuojanti dar vienos karo tragedijos Mariupolyje vietą.
Jis gyvena amžinybės tėkmėje, ji priklauso akimirkai. Skirtingos kartos susitinka miesto aikštėje, kur švenčiama – ką jūs pamanytumėte? – Pergalės diena.
„Vatnikai“ su Georgijaus juostelėmis ginčijasi su „europiečiais“, pasipuošusiais savo emblemomis – aguonomis. Nebejauna moteris bando visus sutaikyti: „Vis tiek viskas bus gerai, bus džiaugsmo. Vis tiek baigsis visas tas blogis, prasmegs skradžiai...“ Bet, atrodo, pati savimi netiki.
Juostoje „Partenonas“, filmuotoje Graikijoje, M.Kvedaravičius pirmą kartą imasi vaidybinio kino ir sujungia jį su dokumentiniu (juostoje vaidina tik viena profesionali aktorė, kiti vaidina kiek pakeistas savo pačių versijas).
Tai sudėtingas, daugiasluoksnis ir besiužetis poetinis audinys, kuriame susitinka ir užmezga pokalbį benamis klajoklis sudanietis, kurdų gangsteris, ukrainiečių prostitutė ir ikonų tapytoja, netikinti Dievu.
Jie susitinka režisieriaus pamėgtose ribinėse vietose: naktiniame bare, bordelyje, ligoninėje. Ir pasienio miestuose: Odesoje, Stambule, Atėnuose (ir tame pačiame Mariupolyje – vaiduokliškame, ataidinčiame iš radijo transliacijų).
O štai Partenono kaip tik ir nepamatome – tik jo atvaizdą kaip kito, pernelyg gražaus ir nerealaus gyvenimo atspaudą.
Pirmą kartą į Mariupolį režisierius atvyko filmuoti daug amžių ten gyvenančių graikų (iš čia ir „-polis“ pavadinime).
Ekrane matome folkloro ansamblio repeticijas ir pasirodymus, bet šokyje atspindėti ne ukrainietiški ar rusiški, o graikiški motyvai.
Amžina antika dvelkia sovietiniai kultūros namai su būtinomis kolonomis, gremėzdiškos gipsinės statulos, freskos. Ir kartu kiekvieno iš trijų M.Kvedaravičiaus filmų vidinė intriga.
Dviejuose jų – „Barzakh“ ir „Partenonas“ – juntamas Odisėjo grįžimo namo iš varginančių klajonių motyvas. „Mariupolyje“ atgyja apsiaustos Trojos kasdienybė ir neįmanoma negalvoti apie dabartinį miesto likimą.
Pastaraisiais metais susidomėjęs vaidybiniu kinu, per šį karą režisierius iš vaizduotės pasaulio grįžo prie tikrovės.
Ilgame kinematografininkų, žuvusių filmavimo metu, sąraše M.Kvedaravičius užims ypatingą vietą – ne kaip ekstremalas, kuriam patiko rizika arba kuris ieškojo išskirtinių situacijų, o kaip tikras menininkas, kuriam buvo svarbu surasti, nufilmuoti ir parodyti tiesą. Už tai jis atidavė gyvybę.
Parengė Matilda Aleksandravičė
