Visą pasaulį sukrėtė 2015-ųjų lapkričio 13-osios įvykiai Prancūzijos sostinėje. Tą vakarą gerai ginkluoti „Islamo valstybės“ teroristai surengė išpuolius kavinėje, koncertų salėje „Bataclan“, nacionaliniame stadione „Stade de France“. Žuvo 130 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Kokias gilias žaizdas paliko šios žudynės, pasakoja prancūzų juostos „Lapkritis“ („Novembre“) ir „Paryžiaus prisiminimai“ („Paris Memoires“) bei vokiečių filmas „Mano neapykantos jūs nepajusite“ („Meinen Hass bekommt ihr nicht“).
Ar filmai gali nuslopinti kolektyvinį tautos skausmą, o aukoms ir jų artimiesiems suteikti paguodą?
„Manau, kad tai neįmanoma, – sakė „Paryžiaus prisiminimų“ režisierė Alice Winocour (46 m.). – Tos nakties siaubui neprilygsta niekas.“
Apie tai, kad 2015-ųjų lapkričio nakties tragedija vis dar jaudina, bylojo šių filmų populiarumas.
Štai „Paryžiaus prisiminimus“ nuo rugsėjo pradžios Prancūzijoje matė daugiau nei 500 tūkst. žiūrovų. „Lapkritis“ per pirmas dvi savaites šioje šalyje sutraukė daugiau nei milijoną žiūrovų. Ši juosta atkuria penkias policijos darbo po teroristinio išpuolio dienas.
„Maniau, kad būtų buvę nepadoru ekranizuoti tos nakties barbariškumą ir skausmą, – sakė „Lapkričio“ režisierius Cedricas Jimenezas (46 m.). – Ilgai mąsčiau, ar jau atėjo laikas šią temą perteikti didžiajame ekrane.
Mūsų filme visi vaidmenys susiję su tikrais žmonėmis, visi faktai teisingi. Tai man buvo labai svarbu.“
Lapkričio 13-osios žudynės – ne vienintelis teroro aktas, sukrėtęs Prancūziją.
2016-ųjų vasarą Nicoje teroristų aukomis tapo 86 žmonės. 2020-ųjų spalį buvo žiauriai nužudytas istorijos ir geografijos mokytojas 47-erių Samuelis Paty. 2021-ųjų balandį netoli Paryžiaus užpuolikas peiliu sužalojo policininkę.
Tokių išpuolių galėjo būti ir daugiau. Per praėjusius 10 metų Prancūzijos teisėsauga užkirto kelią septyniasdešimčiai teroro aktų.
Kai Paryžiuje teroristai buvo teisiami, mieste dešimčiai mėnesių buvo paskelbtas aukščiausias saugumo lygis. Senos upės sala, kurioje stovi teisingumo rūmai, buvo uždaryta, miesto centras priminė tvirtovę. Būtent po šio teismo proceso ir pasirodė filmai „Lapkritis“, „Paryžiaus prisiminimai“ ir „Mano neapykantos jūs nepajusite“. Pastarojo režisierius vokietis Kilianas Riedhofas (51 m.) pasakoja prancūzų žurnalisto Antoine’o Leiris istoriją. Per teroristinį išpuolį koncertų salėje „Bataclan“ jis neteko 35 metų žmonos Helene. A.Leiris liko su pusantrų metų sūnumi. Praėjus kelioms dienoms po tragedijos A.Leiris savo „Facebook“ paskyroje rašė, kad jis nesuteiks teroristams malonumo jų nekęsdamas. Priešingai – aklą neapykantą reikia atremti akla meile.
Toks buvo A.Leiris maištas prieš nusikaltėlius. Šie jo žodžiai anuomet suteikė vilties sukrėstai šaliai.
Prancūzų žurnalisto įrašą perskaitė šimtai tūkstančių žmonių, o jis pats per naktį tapo įžymybe. A.Leiris davė interviu televizijai, o vėliau išleido knygą „Mano neapykantos jūs nepajusite“ („You Will Not Have My Hate“), pagal kurią ir sukurtas filmas.
Filmas „Lapkritis“ pasakoja apie karštligišką, nervingą dviejų išgyvenusių ir sugebėjusių pasprukti teroristų medžioklę. Policija teigia, kad jie planavo mažiausiai dar vieną išpuolį.
Jų taikiniu turėjo tapti Paryžiaus verslo rajonas, galbūt – ir vaikų darželis. Vienas iš jų buvo laikomas teroro nakties Paryžiuje sumanytoju.
Tai – Abdelhamidas Abaaoudas, iš Belgijos kilęs „Islamo valstybės“ teroristas, išgarsėjęs Sirijoje įvykdytais nusikaltimais.
Sirijoje padarytame vaizdo įraše jis matomas prie pikapo vairo. Jis didžiuodamasis kalba, kad tempia netikinčiųjų lavonus.
Kurdamas „Paryžiaus prisiminimus“ C.Jimenezas kalbėjosi su policininkais, kurie po išpuolių penkias dienas dirbo be pertraukos. Jie žinojo, kad kažkur Paryžiuje buvo ruošiama nauja teroristinė ataka.
Jo filmas baigiasi epizodu, kuriame vaizduojama, kaip specialiojo policijos padalinio pareigūnai įsiveržia į teroristų konspiracinį butą Paryžiaus priemiestyje. Realiame gyvenime operacijos metu buvo paleista penki tūkstančiai šūvių.
Galiausiai abu teroristai susisprogdino patys.
„Paryžiaus prisiminimai“ – jautriausias ir ramiausias iš visų trijų filmų. Jis skirtas tik aukoms, režisierius žvelgia tik iš jų perspektyvos.
Juostoje pasakojama Mijos (kurią suvaidino belgų ir prancūzų aktorė, televizijos laidų vedėja 45-erių Virginie Efira) istorija.
Per teroristinį išpuolį Paryžiuje Mija buvo sužeista. Bet praėjus keliems mėnesiams po baisios nakties ji nebegali nieko prisiminti. Norėdama užpildyti atminties spragas Mija ima ieškoti kitų aukų.
Teroristiniai išpuoliai palietė ir „Paryžiaus prisiminimų“ režisierę A.Winocour. Jos brolis anuomet buvo koncertų salėje „Bataclan“.
Nežinodama, kas broliui atsitiko, Alice pasiuntė jam SMS žinutę. Brolis atsakė, jog slepiasi koncertų salėje, ir paprašė nebesiųsti žinučių, kad jis nepatrauktų teroristų dėmesio. Vaikinas liko gyvas.
Realybėje naktis, kai vyko teroristų išpuoliai, buvo šilta. O A.Winocour filme ji – lietinga. Juostoje teroristinis išpuolis įvyksta ne koncertų salėje, o viename Paryžiaus restoranų.
Taigi režisierė nesistengė ekrane pavaizduoti realių įvykių. Pagrindinis klausimas – kaip po tokių išpuolių toliau gyventi?
„Po lapkričio 13-osios Paryžius pasikeitė iš esmės. Miestas patyrė didžiulį skausmą.
Tačiau teroristams nepavyko pakirsti žmonių solidarumo, – sakė A.Winocour. – Priešingai – teroristiniai išpuoliai suvienijo labai skirtingus žmones.“
Filmo herojė Mija po šiurpios nakties stengiasi susirasti nepažįstamą vaikiną, su kuriuo slėpėsi nuo teroristų ir kuris įtampos kupinomis minutėmis laikė jos ranką. Mijai rūpėjo sužinoti, kaip jam sekasi.
Paaiškėja, kad vaikinas slapstosi, nes Paryžiuje gyvena nelegaliai.
Tikroji teroro nakties Paryžiuje didvyrė – musulmonė Sonia. Ji pareigūnams išdavė vietą, kurioje slapstosi teroristai. Dabar moteris gyvena nauju vardu ir tapatybe, saugoma policijos.
„Ji pasiaukojo“, – sakė režisierius C.Jimenezas, kuris filme „Lapkritis“ pasakoja ir Sonios istoriją. Sonia matė juostą „Lapkritis“. Filmas jai patiko.
Parengė Ona Kacėnaitė
