Dvarininkų ir kunigaikščių palikuonis iš motinos pusės V.Kikabidzė nuo vaikystės nekentė sovietinės ideologijos – dar vidurinėje mokykloje buvo pašalintas iš pionierių (taip vadinosi ideologinė vaikų organizacija), nes žaidžiant futbolą išpurvintus batus nuvalė pionieriaus kaklaraiščiu.
„Turėjau vieną porą batų – mama galėjo labai nusiminti. Mane kažkas įskundė. Kitą dieną laukė staigmena: mokyklos vadovybė išrikiavo moksleivius ir buvau išmestas iš pionierių organizacijos“, – vėliau prisiminė Vachtangas.
Baigęs mokyklą V.Kikabidzė įstojo į Tbilisio valstybinį užsienio kalbų institutą, tačiau dar nebaigęs studijų nusprendė savo gyvenimą susieti su muzika ir įsidarbino Tbilisio filharmonijoje. Tiek muzikinė, tiek aktoriaus karjera prasidėjo tuo pat metu ir pasiekė aukštumų per mažiau nei dešimtmetį.
Vachtangas, scenoje žinomas kaip Buba Kikabidzė, 1966 m. prisidėjo prie ansamblio „Orera“ – pirmojo Sovietų Sąjungoje, kuriame šiuolaikinės popmuzikos stilius buvo derinamas su gruzinų liaudies motyvais, ir ne tik dainavo, bet ir grojo būgnais.
Tais pačiais metais jis atliko pagrindinį vaidmenį Nikolajaus Sanišvilio komedijoje „Susitikimas kalnuose“.
Pirmą reikšmingą vaidmenį V.Kikabidzė gavo Georgijaus Danelijos filme „Neliūdėk!“, sukurtame pagal prancūzų rašytojo Claude’o Tillet romaną „Mano dėdė Benjaminas“. Septintojo dešimtmečio pabaigoje G.Danelija jau buvo žinomas visoje Sovietų Sąjungoje kaip rimtą profesinę reputaciją turintis režisierius – buvo sukūręs filmus „Trisdešimt trys“ ir „Aš vaikštau po Maskvą“.
Naujajai juostai jis jau buvo pasirinkęs visus aktorius, išskyrus pagrindinio vaidmens atlikėją.
Tačiau, užuot rengęs aktorių atranką, režisierius tiesiog pradėjo tampyti Bubą į svečius pas savo giminaičius.
„Penkias dienas puotavome pas jo giminaičius. Supratau, kad tai jo atranka. Jis stebėjo“, – vėliau prisiminė atlikėjas.
„Neliūdėk!“ ekranuose pasirodė 1969-aisiais. Po kelerių metų – dar du svarbūs vaidmenys G.Danelijos filme „Beviltiškai prarastas“ („Sovsem propaščij“) pagal Marko Twaino romaną „Heklberio Fino nuotykiai“ ir Georgijaus Šengelajos miuzikle „Veri kvartalo melodijos“.
Ir štai 1977 m. pasirodė lemtingas filmas, dėl kurio apie Bubą sužinojo kone kiekvienas tuometės Sovietų Sąjungos gyventojas, – „Mimino“.
Komedija apie gimtinę be galo mylintį sraigtasparnio pilotą Valiko Mizandarį tapo to meto hitu, 1978-aisiais jį pažiūrėjo 24,4 mln. žiūrovų.
Jeigu V.Kikabidzė gaudavo pagrindinį vaidmenį, jis nepraleisdavo progos padainuoti ir dažniausiai daina iš karto tapdavo šlageriu.
Tačiau niekas neprilygsta „Čito-gvrito“ iš „Mimino“: sraigtasparnis su kybančia ant lyno karve ir būgnų tratėjimas iš „Čito-gvrito“ – vaizdas, tvirtai įsirėžęs į to meto žiūrovų kolektyvinę pasąmonę.
Po „Mimino“ sėkmės V.Kikabidzė debiutavo kaip kino režisierius – 1981 m. kartu su Tamazu Gomelauriu sukūrė filmą „Būk sveikas, brangusis“, sudarytą iš keturių novelių, kurias sieja bendra gerumo ir dėmesio aplinkiniams tema.
Atrodo, kad kaimyniškumas ir apskritai meilė žmonėms buvo pagrindinės V.Kikabidzę jaudinusios emocijos. Bent jau kitas jo kino almanachas „Vyrai ir visi kiti“ buvo skirtas tai pačiai temai.
Bubos populiarumas kine neatsiliko nuo jo muzikinės sėkmės – devintajame dešimtmetyje jis tapo pripažintu atlikėju, 1985 m. išleistas jo albumas „Melodija liubvi“ („Meilės melodija“) išpopuliarėjo ir užsienyje.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo V.Kikabidzė išliko geidžiamas atlikėjas posovietinėse šalyse, ne kartą koncertavo ir Lietuvoje. Rusijoje jis nebesilankė nuo 2008-ųjų, kai ši šalis agresorė sukėlė karą su Gruzija.
Kūrėjas buvo be galo mylimas savo gimtinėje – dešimtajame dešimtmetyje juokais net buvo siūloma jį tituluoti šalies monarchu. Vėliau aktorius įsitraukė į politiką, buvo išrinktas į Gruzijos Parlamentą nuo Vieningojo nacionalinio judėjimo – buvusio prezidento Michailo Saakašvilio partijos.
M.Saakašvilis yra V. Kikabidzės kūrybos gerbėjas.
Daugybėje savo interviu Buba visada ragino ginti silpnuosius, laikytis padorumo, tarpusavio supratimo ir taikos.
Jis domėjosi tarptautine politika ir tautų bei šalių likimu, viešai pasmerkė Krymo aneksiją ir Rusijos pradėtą karą su Ukrainą 2022-aisiais.
„Būčiau 20 metų jaunesnis, važiuočiau pats kariauti į Ukrainą. Aš gerai šaudau“, – viename paskutinių interviu sakė V.Kikabidzė.
Nuo 1965 m. V.Kikabidzė buvo vedęs Tbilisio akademinio operos ir baleto teatro baleriną Iriną Kebadzę. Pora turėjo du vaikus: sūnų Konstantiną ir įdukrą Mariją, taip pat tris anūkus ir proanūkę.
Parengė Matilda Aleksandravičė
