Nors žodyne žodis „verslas“ apibūdinamas kaip veikla, suteikianti pirkėjams prekes ir paslaugas, tačiau iš tikrųjų už to slypi kur kas daugiau. Už kiekvienos sėkmingos verslo istorijos yra žmonės, nuolatiniai sprendimai ir iššūkiai, su kuriais tenka susidurti vystant savo mylimą veiklą. Šio sekmadienio „Gyvenimo verslo“ laidos herojė – visiems puikiai pažįstama aktorė Eglė Jackaitė, kuri nuo mat mažų dienų svajojo apie aktorės kelią, kuriuo šiandien vis dar žengdama jau gali džiaugtis sukūrusi kone 50 skirtingų vaidmenų.
Į teatro ir kino pasaulį suka ir abu aktorės sūnus: vyresnėlis Jokūbas kaip tik šį sekmadienį Klaipėdos dramos teatre pristatys savo režisuoto spektaklio „Storas sąsiuvinis“ premjerą, o jaunėlis Elijas nuo vaikystės filmuojasi kine ir netgi buvo nominuotas už geriausią pagrindinį vaidmenį „Sidabrinei gervei“.
„Jaučiu pasididžiavimą, ir džiaugsmą, ir jaudulį. Kartais negaliu patikėti, mat atrodo, jog dar ką tik, visai mažytis Jokūbas lakstė, bėgiojo čia po šito teatro užkulisius, o dabar jau neeilinis režisierius“, – vyriausiojo sūnaus pasiekimais džiaugiasi aktorė.
Visgi Eglė atvira ir be užuolankų ar pagražinimų pripažįsta, jog aktoriaus profesija nėra lengva. Apart didžiulio savęs atidavimo scenai bei fizinio ir emocinio darbo su savimi, šioje srityje nesvetimas pastovus laukimas bei nežinomybė turėsi darbą ar ne. O jį gavus, tenka repeticijose praleisti ilgiausias valandas, kartais net pamirštant miegą, poilsį, valgį.
„Dabar aš daug vaidmenų turiu ir ačiū Dievui, esu užimta bei reikalinga aktorė, tačiau yra tie etapai, kai tu lauki, kol režisieriai išsirinks, kol tave pakvies vaidinti. Laukimas yra mūsų kasdienybėje. Kaip ir labai didelė įtampa, stresas, skubėjimas, bėgimas, nes prieš premjerą teatre praleidžiam nuo ryto iki vakaro, iki nakties, nevalgę, negėrę“, – nematomą profesijos pusę atskleidžia aktorė.
Apie mažus aktorių atlyginimus šnekama jau ne vienerius dešimtmečius, apie tai Eglę perspėjo net jos kurso vadovas dar studijų metais, tačiau beprotiška aistra vaidybai vis tiek nesustabdė nuo pasirinktos profesijos.
„Nesu kompetentinga pasakyti, kodėl taip yra, bet finansinė išraiška nedžiugina. Galiu drąsiai atskleisit, Klaipėdos dramos teatre mano stažas yra 26 metai ir už tai gaunu 800 eurų į rankas. Daugiau 900 eurų nesu gavusi. Tai liūdna tema, tačiau mes ne dėl algos dirbam. Mano kurso vadovas studijų metais sakydavo, kad kur mes lendam, čia neužsidirbsim, nepragyvensim, bet mes vis tiek ėjom užsidegę ir aš šiandien padaryčiau tą patį, nes tai neša sielos džiaugsmą. Kiekvieną kartą scenoje susitikti su kolegomis ir žiūrovais yra tokia didžiulė dovana, jog neįmanoma jos apsakyti žodžiais“, – tvirtina ji.
Lietuvoje aktorystė ne pati pelningiausia profesija, bet interviu metu Eglė net kelis kartus pakartojo, jog jai tai svajonės išsipildymas. Todėl niekada negalvojusi keisti karjeros krypties, moteris ėmėsi savų kūrybinių projektų, nelaukdama, kol režisieriai ją pakvies kažkur vaidinti. Ir tą jai daryti sekasi puikiai, mat šiai dienai Eglė turi žiūrovų pamiltus projektus, kuriuose pati rūpinasi viskuo, net ir bilietų pardavimais.
„Mane paskatino tas ilgas laukimas, kai neturi darbo. Po Oskaro Koršunovo spektaklio „Pašaliniams draudžiama“ sukūrusi Valdininkės vaidmenį buvau nominuota „Auksiniams scenos kryžiams“. Galvojau, va dabar tai prasidės, mane pastebės, dabar bus darbo, tačiau niekam manęs nereikėjo. Tačiau iš to gimsta, kad pats pradedi kurti ir nelauki, kol tau į rankas kiti įdės vaidmenį ar pinigėlį.
Aš sukūriau savo projektus. Poezijos ir muzikos vakare „Jausmų džiazas“ pati esu prodiuserė, pati pasirinkau kokius eilėraščius noriu sakyti, kokias dainas dainuoti, pati tą programą keičiu ir koreguoju, rūpinuosi nuo reklamos ar bilietų pardavimo iki žvakių, dekoracijų. Džiaugiuosi kartu su kolega Ramūnu Šimukausku turinti dar ir savo spektaklį, labai mylimą žiūrovų „Santuoka be įsipareigojimų“, – apie asmeninius projektus kalba moteris.
