Lietuvoje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenęs S.Yossmanas buvo populiarus BBC radijo laidų vedėjas.
Sovietų Sąjungos piliečiams, kurie slapčia klausėsi BBC laidų, jis žinomas Samo Joneso pseudonimu. Milijonai klausytojų buvusioje SSRS prisimena jo kultinę roko muzikos laidą „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia“), taip pat laidą „Perekati pole“ („Vėjarytis“).
Muzika S.Yossmanas susidomėjo jaunystėje, gyvendamas Vilniuje.
Jis buvo vienas pirmojo neformalaus roko festivalio Žirmūnų restorane (1970 m.) rengėjų.
Patekęs į laisvąjį pasaulį, įgijęs gyvenimo Izraelio kibucuose ir dalyvavimo 1973 metų Jom Kipuro kare patirties, vėliau S.Yossmanas atsidūrė Šaltojo karo apkasuose, įsitraukė į SSRS ir socialistinių šalių emigrantų kultūrinę ir antisovietinę veiklą praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečių Vakarų Europoje.
Įspūdinga jo karjera BBC radijuje – interviu daryta su pasaulinėmis politikos (Margaret Thather, Michailu Gorbačiovu, Borisu Jelcinu ir kt.) ir muzikos (Paulu McCartney, Cliffu Richardu, grupėmis „Black Sabbath“, „Asia“, „Pink Floyd“, „Deep Purple“, „Iron Maiden“, ABBA ir kt.) pasaulio garsenybėmis.
Nuo 1988-ųjų S.Yossmanas Londone ir Vilniuje rengė radijo laidas apie Lietuvos laisvės siekį, kurios BBC kanalais buvo transliuojamos 44 kalbomis.
Maža to, smalsumas S.Yossmaną privertė susiruošti į kelionę ieškant dingusios Atlantidos pėdsakų, atlikti žurnalisto tyrimą apie didžiojo rašytojo ir poeto Williamo Shakespeare’o asmenį – ar W.Shakespeare’as tikrai buvo tas žmogus, kuriuo jį laikome.
Vilniuje kartu su žurnaliste, Mažosios leidykos savininke Inga Liutkevičiene S.Yossmanas išleido psichologiškai stiprią ir įtraukiančią, vietomis kvapą gniaužiančiu politiniu trileriu tampančią savo biografinę knygą „Šaltojo karo samdinys“.
I.Liutkevičienės paprašėme prisiminti kai kuriuos ryškesnius bendravimo su S.Yossmanu epizodus.
– Kaip į jūsų akiratį pateko S.Yossmanas ir kodėl? Kodėl nutarėte, kad jo biografija verta knygos?
– 2014 metais S.Yossmanas atvyko į Lietuvą, į amžinatilsį kolegės žurnalistės Neringos Jonušaitės knygos „Neringos“ kavinė: sugrįžimas į legendą“ (ją išleido mano Mažoji leidykla) pristatymą.
Rinkdama medžiagą knygai N.Jonušaitė „Neringos“ auksinių laikų herojų ieškojo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tarp jų buvo ir tuomet Londone gyvenęs S.Yossmanas.
Perskaičiau Neringos interviu ir vien iš jo supratau, kad Samas įdomus žmogus – intelektualas, bet ne akademinis, nes akademiniai intelektualai dažnai būna riboti, jiems sunku išsiveržti iš savo srities. O S.Yossmanui buvo būdingas platus protingo žmogaus žvilgsnis.
Per knygos pristatymą, vykusį toje pačioje „Neringos“ kavinėje, S.Yossmanas pasidalijo savo prisiminimais, nuspalvintais lengvo humoro.
Pavyzdžiui, kai jo, jau patyrusio BBC žurnalisto, kas nors paklausdavo, kada jis pirmą kartą sėdo prie mikrofono, Samas atsakydavo: „Neringoje“!
Mat tais laikais, kai būdamas jaunas vaikinukas lankėsi kavinėje, ten darbavosi KGB.
Lankytojai nesuprasdavo, kodėl padavėjai taip dažnai keičia pelenines, nors niekas prie stalo nerūko, arba neša lėkštutes su duona, kurios irgi niekas nevalgo.
Kaip vėliau paaiškėjo, tose lėkštutėse būdavo instaliuoti pokalbių klausymosi mikrofonai.
Taigi mačiau, kad turi puikų humoro jausmą, be to, kaip kartais pasitaiko, pajutau, jog tai imponuojanti asmenybė.
Vėliau dar susitikome, pabendravome ir, kai jis pradėjo pasakoti apie save, supratau, kad jo, „šeštidesiatniko“, gimusio Šaltojo karo laikais, gyvenimas itin įdomus ir reikia apie tai parašyti knygą. Juolab kad tuo metu jau buvau laisva žurnalistė ir ieškojau įdomių personažų.
– Knygos įžangoje S.Yossmanas teigia: „Ji, ko gero, turi įgimtą gebėjimą įtikinti, nes įkalbėti mane – beveik neįmanoma misija. Ir jai tai pavyko.“ Taigi kokių gebėjimų prireikė įkalbėti jį ryžtis šiam nuotykiui?
– Nepamenu, kad būtų reikėję ilgai įkalbinėti. Atvirkščiai, S.Yossmanas prisipažįsta, kad, savo nustebimui, iškart sutiko. Kaip aš sakau, matyt, pajutome, kad abu esame tos pačios kraujo grupės.
– Kaip buvo rašoma knyga?
– Gana greitai sutarėme, kad kai grįš į Londoną, sėsime prie skaipo, – tuo metu tai buvo populiariausias pasikalbėjimo būdas.
Nors per daugelį kituose kraštuose praleistų metų lietuvių kalbą jis buvo kiek primiršęs, kalbėjomės ir susirašinėjome lietuviškai.
Jau iš pirmo pokalbio supratau, kad S.Yossmanas arba kalbės atvirai, arba išvis nekalbės. Ir tai labai teisinga, nes jei nori rašyti biografinę knygą ar kurti biografinį filmą, neverta būti uždaram ar pasakyti tik pusę tiesos, nes tokia knyga bus neįdomi ir jos niekas neskaitys.
Mano lūkesčiai pasiteisino – jis buvo gana atviras. Kaip pats rašo knygoje, išsiviręs kavos jis metus sėsdavo prie skaipo ir pradėdavo savo išpažintį. Lygiai taip pat aš Vilniuje, išsivirusi kavos, sėsdavau prie skaipo kaip prie darbo stalo ir įrašinėjau jo pasakojimą į diktofoną.
Kalbėdavomės ne kasdien, vieną du kartus per savaitę po porą valandų, atsitvėrę nuo viso pasaulio. Tai truko metus, o paskui dar metų prireikė sutvarkyti tekstą ir paruošti spaudai. Knyga „Šaltojo karo samdinys“ išleista 2016-aisiais.
Samas išties nieko neslėpė, pavyzdžiui, labai atvirai papasakojo savo meilės istoriją – jaunystėje jis buvo įsimylėjęs merginą, Latvijos žydaitę, jie ketino tuoktis, bet ta mergina žuvo.
Samas išgyveno didžiulį skausmą ir knygoje apie tai daug rašoma.
Aš gal pirmą kartą gyvenime girdėjau tokią vyrišką išpažintį, nes vyrai Lietuvoje viską arba nuskandina alkoholyje, arba apskritai nemano, kad apie tai reikia kalbėti. O S.Yossmanas nebijojo, mokėjo ir galėjo papasakoti taip, ką iš tikrųjų jautė.
Be knygoje pateikiamų politinių, kultūros įvykių, Šaltojo karo laikų realijų ir Izraelio gyvenimo epizodų, bent jau moteriškąją skaitytojų dalį pavergė šis pasakojimas, kuris sykiu ir labai sužmogino S.Yossmano portretą.
– Koks faktas, asmenybė, įvykis iš S.Yossmano pasakojimų jus labiausiai nustebino, pritrenkė, buvo netikėčiausias, o gal kurioziškiausias? Pavyzdžiui, mane labai pralinksmino, kad Samas bitlą P.McCartney mokė lietuviškai ir rusiškai ištarti „Labas, Lietuva“.
– Man viskas buvo įdomu, ką jis pasakojo. Labai domiuosi Vilniaus istorija, tad mielai klausiausi pasakojimų apie senuosius kiemus arba aikštę prie dabartinės Prezidentūros, į kurią vaikai eidavo važinėti savadarbiais paspirtukais, anuomet visų vadintais „samokatais“.
Mane stebino jų, dar paauglių, domėjimasis kultūra, literatūra, gyvenimu už „geležinės sienos“. Pavyzdžiui, kai eidavo į „Kronikos“ kino teatrą, kuriame be sustojimo buvo sukami dokumentiniai filmai, jie žiūrėdavo, kaip atrodo namai, kaip rengiasi žmonės, o visai ne į tai, ko tikėdavosi propagandinių filmų demonstruotojai.
Man buvo įdomu, kad sovietmečio vaikai ieškodavo knygų antikvariatuose. Kokie keturiolikmečiai dabar tai daro? Žinoma, gal ir poreikio nebėra, bet vis dėlto kokio sąmoningumo turėjo būti berniūkščiai, kad, susitaupę nuo pietų nugvelbtų monetų, nes tėvai pinigais nesišvaistė, pirktų knygas, kuriose nors šiek tiek papasakota apie užsienietišką gyvenimą.
Po to – filmo verta istorija, kaip gyveno Izraelyje, kaip, nuvykęs į Pažadėtąją žemę, pasijuto ten gana svetimas – nors tarp savų, bet gyvenimo būdas, net gamta, karščiai jam labai netiko.
Imponavo, kad siekdamas išgarsėti, tapti geriausias tarp kolegų jis pasirinko patį tikriausią kelią – maksimaliai atsiduoti darbui, profesinei veiklai, nes kitaip nebus rezultato.
Man padarė įspūdį, kad jis, iš išsilavinimo nebūdamas žurnalistas, tapo prestižiškiausios pasaulyje BBC radijo stoties bendradarbiu.
Mane sužavėjo jo įgimtas, vėliau gal dar ir įgytas britiškas humoras. Kai po dvidešimties metų, 1990-aisiais, jis vis dėlto vėl apsilankė Vilniuje, prie „Neringos“ pamatė būrelį nuolatinių lankytojų, tarp jų – seną pažįstamą. Tas pasisveikino: „Sveikas, Samai. Seniai tavęs nemačiau, turbūt atostogavai.“
„Taip, – atsakė Samas, – atostogavau dvidešimt metų.“ Ir tai ne kalbėjimo stilius – tai mąstymo stilius, todėl buvo lengva rašyti.
– Su kuo S.Yossmaną, kaip tuomet itin retą iš Lietuvos kilusį žurnalistą, suvedė profesiniai keliai dirbant BBC?
– Profesiniai keliai jį suvedė su tiek žmonių, kad niekaip neišvardysiu. Bet įdomūs ir patys BBC vadovai bei kiti darbuotojai, kurie vadovavosi visai kitais darbo principais, nei buvo įprasta sovietijoje.
Štai ir S.Yossmanui, pirmąkart atėjusiam į BBC priimamąjį, pasitikti atėjęs vyras parodė prie durų prikabintą kabliuką: „Ant šio kabliuko prieš įeidamas į BBC tu palieki visus savo politinius įsitikinimus, visas politines idėjas, nes čia svarbūs tik faktai.“
Nežinau, ar dabar BBC tebelieka objektyvumo tvirtovė, nes vėliau Samas jau kritikuodavo ten vykstančius poslinkius, bet tuo metu tai buvo objektyvumo etalonas. BBC bendradarbiai buvo profesiniai stulpai, į kuriuos jis orientavosi.
Aišku, S.Yossmanas turėjo ryšių su perbėgėliais iš SSRS, disidentais. Pavyzdžiui, vienas jo kolegų buvo rašytojas, žurnalistas ir tuometinio sovietinio Bulgarijos režimo kritikas Georgijus Markovas, kuris mirė 1978 metų rugsėjo 11 dieną Londone po to, kai nepažįstamas asmuo jam iš skėčio smaigalio šovė į koją užnuodytu šratu.
BBC buvo dirbęs ir perbėgėlis Piotras Patruševas, kuris 1962 metais išsitrynė kūną žuvų taukais, apsivyniojo lengva tamsia antklode ir perplaukė Juodąja jūra iš Batumio kurorto Gruzijoje į Turkiją. Ten niekas nepatikėjo, kad jis atplaukė 30 km, todėl turėjo vėl lipti į vandenį ir rodyti, kad geba gerai plaukti.
– Visada labiau skauda arba įdomu tai, kas arčiau. Koks buvo S.Yossmano santykis su Lietuva?
– Mano manymu, jis buvo kosmopolitas, bet apie Lietuvą visada kalbėdavo labai jautriai – gimtinės jausmas iš jo širdies niekada neišsitrynė.
Kai išryškėjo pirmieji atšilimo ženklai, jis labai domėjosi, kas vyksta mūsų platumose.
Dar tuomet, kai po tragiškų Sausio įvykių Vilniuje BBC pasklido gandai, esą Islandija ruošiasi pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, S.Yossmanas susisiekė su šios šalies ministru pirmininku Steingrimuru Hermannssonu ir šis patvirtino žinią. Ji buvo žaibiškai perduota visoms 44 tarnyboms, BBC ją išplatino visam pasauliui.
Lygiai taip pat buvo dėl interviu su tuometiniu mūsų šalies vadovu Vytautu Landsbergiu 1990-aisiais – S.Yossmanas vienas pirmųjų pakalbino V.Landsbergį, BBC interviu transliavo jau kitą dieną ir, Samas neabejoja, tą laidą girdėjo milijonai žmonių Sovietų Sąjungoje, Lietuva tapo laisvės švyturiu.
Ir vėliau, 1991-ųjų sausio dienomis, jis sekė įvykius Lietuvoje, talkino versdamas apie tų dienų įvykius Londono BBC, Amerikos ABC televizijoms, buvo neišpasakytai laimingas, kai visas pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę.
S.Yossmanas buvo tikras pagalbininkas BBC transliuotojui nušviečiant padėtį Lietuvoje ir, manau, savo darbu prisidėjo prie mūsų laisvės kelio.
