Filmavimo užkulisiuose trumpai pakalbinome Benediktą apie jo kelionę į tvaresnę kasdienybę, prabangaus gyvenimo kainą ir kokiomis idėjomis jis gyvena šiandien.
- Benediktai, papasakok, koks buvo tavo tvaraus gyvenimo startas?
– Žodžio „tvarumas“ aš 20-ame amžiuje negirdėjau turbūt nei karto. Gyvenau tokioje šeimoje, kurioje visus iššūkius spręsdavome kuo efektyviau ir pigiausiu būdu – tai yra, nieko naujo neperkant, o bandant viską suremontuoti. Vaikystėje aš eidavau į parduotuvę nupirkti kokias septynias prekes, kurių užtekdavo visai šeimai ir kurias sudėdavau į taip vadinamą „sietkutę“, kurią močiutę turėjo daugybę metų. Turbūt tai ir buvo mano tvarumo pamatas. Dar prisimenu mūsų gyvenimą, kai daiktas reikšdavo funkciją, o ne statuso simbolį, ne bandymą įgyti meilės ar iškomunikuoti savo vertybes.
- 22-ejų uždirbai pirmąjį savo milijoną. Kaip santykis su tvarumu pasikeitė tada?
– Atsimenu, vaikystėje buvau prisižiūrėjęs daugybę Holivudo filmų, prisiskaitęs sėkmės žurnalų... Ir nuolat svajodavau apie automobilius, laikrodžius, gražius kostiumus. Vis galvodavau, kaip aš galiu tai pasiekti. Kai pradėjau uždirbti daugiau pinigų, aš už daugiau nei pusę savo santaupų nusipirkau ilgai svajotą, prabangų automobilį. Po pusės metų supratau, kad tai nebuvo protingas sprendimas – automobilis buvo prabangus, tačiau, pavyzdžiui, visiškai netiko žiemos sąlygoms. Šis romanas truko pusę metų ir aš tada pasijaučiau truputėlį apgautas. Tiek metų aš tikėjau, kad tas išsvajotas daiktas mane padarys laimingą, užpildys. Įsivaizdavau, kaip atsikelsiu ryte, važiuosiu į svarbų susitikimą savo prabangiame automobilyje ir garsiai klausysiuos muzikos… Tiek metų aš gavau informaciją, kad jeigu nori būti laimingas – pirk. Ir tada supratau, kad viskas yra ne taip.
– Kas įvyko po šio suvokimo?
– Nustojau pirkti tiek daiktų, drabužių…Keliaudamas supratau, kad ne savo išvaizda ištransliuoji, koks žmogus esi, o per savo kalbėseną, laikyseną.
Suvokiau, kad kuo daugiau daiktų turi, tuo daugiau daiktai turi patį tave. Tai reiškia, kad tau juos reikia prižiūrėti, plauti, dulkes nuvalyti, tu po truputį tampi daiktų žmogumi… Dabar nešioju kelnes, kurioms jau yra daugiau nei 7 metai, turiu tik juodus megztinius ir dėl to nesijaudinu. Priešingai – pamačiau, kad sutaupau labai daug laiko, jeigu nebegalvoju, ką apsirengti rytoj. Minimalizmas labai supaprastina mano pasirinkimus. Tada iš drabužių spintos tokie pasirinkimai persikėlė į mano virtuvę, požiūrį į maistą ir kitus gyvenimo sprendimus. Pradėjau svajoti apie kitokį pasaullį ir kurti jam.
– Tai – gana dideli pasikeitimai. Kaip į tai reagavo tavo aplinkiniai?
– Turbūt daugiausiai replikų sulaukė mano maisto pasirinkimai. 2016-ais aš turėjau tokią patirtį, kurios metu stipriai pajaučiau esantis gamtos dalis ir aš tiesiog praradau apetitą valgyti mėsą. Prieš tai aš valgydavau tik steikus ir neįsivaizdavau savo gyvenimo be jų (juokiasi).
Pakeitus savo mitybą, pamačiau, koks iš tiesų svarbus ritualas yra maistas – kad tai yra tam tikras suartėjimo ritualas, būdas būti kartu su kitais žmonėmis. Tačiau tai, kad tu kažko nevalgai, pradeda kurti tam tikrus barjerus, arba žmonės pradeda į tai reaguoti kaip į priekaištą jiems.
Jaučiu, ko reikia mano kūnui. Tad labai atsirenku ir produktus, kuriuos vartoju. Nevartoju jokių pusfabrikačių, visada atkreipiu dėmesį į ingredientus. Man labai pasisekė turėti partnerę, kuriai patinka gaminti. Valgome daug daržovių, kruopų, riešutų, gaminame patys.
– Kaip manai, kokios yra didžiausios tvarumo problemos šiandien?
– Šiandien didelė problema yra maisto ir prekių anonimiškumas – jos savo gražiomis pakuotėmis ir spalvomis mums padeda negalvoti, iš kur jos ateina, ar aš jas nusipirkau dėl to, kad man jų reikia? O gal perku dėl to, nes man kažko trūksta? Galbūt aš šią prekę nusipirkau dėl to, kad 20-ojo amžiaus rinkodaros mašinos mane įtikino, kad norėdamas būti pilnas, mylimas, aš turiu pirkti prekes ir taip signalizuoti savo vertę?
Mes turime itin mažai laiko spręsti klimato problemas. Realu, kad būsime kaip ta varlė, kuri iš lėto išverda, nesuprasdama, kad ji yra vandenyje, kuris iš lėto kaista. Dėl to yra labai svarbu kalbėtis, ieškoti sprendimo ne per konfliktus, grasinimus, baimės skatinimą, o per edukaciją ir suvokimą, kad esame visi tarpusavyje labai susiję – visi esame viena žmonijos šeima.
– Ar įmanoma šiandien mums gyventi tvariai? Ką tai reiškia?
– Yra sunku pripažinti, kad taip, aš stengiuosi gyventi tvariai, bet tai nėra žaidimas, kurį aš galiu laimėti. Aš dedu pastangas, tačiau visą laiką esu tam tikro lygio nusidėjėlis, tai yra – vis tiek neigiamai veikiu aplinką savo veiksmais.
Gyventi tvariai man reiškia kuo mažiau kenkti aplinkai ir ateities kartoms. Tvarumas man reiškia suvokimą, kad aš į šitą pasaulį atėjau sverdamas 4 kg, tuomet iš aplinkos rinkau bulves, vandenį, kruopas, ir viską sudėjus į save, dabar sveriu 75 kg. Ką tai reiškia? Tai, kad aš esu aplinka, kad mes visi esame aplinka ir itin tarpusavyje susiję.
– Šiuo metu kuri socialinius projektus, taip pat esi angelas-investuotojas. Kokia yra tvarumo ateities verslo pasaulyje? Ar gali verslas būti tvarus?
– Tvarumas yra didelė tema verslo pasaulyje. Vienas žymiausių JAV ekonomistų M. Frydmanas yra pasakęs, kad verslo tikslas yra uždirbti pelną sau ir savo investuotojams. Minčių apie planetą ar tvarumą šiame pasakyme nėra ir ant šios minties yra pastatytas verslo lopšys bei visa verslo kultūra. Verslas eina ten, kur yra pelnas. Ir čia mūsų, kaip vartotojų, pasirinkimas, kur jis tą pelną atras.
Kažkada mes, kaip vartotojai, toleravome, kad prekės gaminamos žiauriomis sąlygomis – ir tai po truputį baigiasi. Dabar ateina kritinis taškas, kuriame mes, kaip vartotojai, pasakėme, kad mums svarbus yra tvarumo aspektas. Jeigu kaip vartotojai mes tai diktuosime, tada ir verslas turės pasikeisti – siekdamas daugiau pelno, pradės priimti tvaresnius sprendimus. Mes tikrai einame šia kryptimi.
