Žurnalas „TV antena“ ir portalas lrytas.lt kiekvienus metus baigia konkursu: žiūrovų paprašo išrinkti du simpatingiausius televizijos veidus.
R.Šakalytė-Jakovleva ir D.Jurgelevičius į šį titulą pretendavo kartu su 187 kitais TV veidais.
Šildo žmonių noras pabendrauti
– Kaip reagavote sužinojusi balsavimo rezultatus?
– Buvo lengvas šokas. Neslėpsiu – tikrai nesitikėjau, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Ne pirmus metus buvau minima tarp galimų kandidatų, vienais metais, pamenu, net patekau į trejetuką, bet vis kažko pritrūkdavo.
Kai paskambino kolegos ir pasakė, kad tarp moterų simpatingiausia aš, o tarp vyrų – Darius Jurgelevičius iš LRT, buvo labai gera. Šis titulas paglostė širdį, juolab kad tai žiūrovų, o ne kokių nors komisijų, profesionalų balsas. Paprastų žmonių įvertinimas man svarbiausia, nes tai, ką darau, ką kuriu, skirta pirmiausia jiems. Taigi gavau labai gražią naujametę dovaną, kurią džiaugsmingai priimu.
– Ar žinote, kad estafetę perėmėte iš amžinatilsį Zitos Kelmickaitės, kuri net dvejus pastaruosius metus buvo išrinkta simpatingiausiąja?
– Zita man labai patiko, ir žinia, kad jos nebėra, buvo netikėta bei liūdna.
Man teko laimė ir garbė Zitą pažinti asmeniškai – dirbau Lietuvos radijuje naujienų tarnyboje, o Zita turėjo savo autorines laidas, tad dažnai marširuodavo radijo koridoriais.
Ji buvo šauni, linksma, įkvepianti kolegė, bet sykiu ir tiesmuka – nevengė kritiško žodžio. Tačiau jos pastabos ne gniuždydavo, o skatindavo pasitempti. Tai žmogus, kuris išlieka atmintyje, ir man vis dar sunku patikėti, kad jos nebėra.
– Kaip jums atrodo, ar šiuose rinkimuose labiau lemia vedėjo asmeninis žavesys, ar laidos formatas? Jūs gvildenate daugiausia socialines problemas, o jos juk itin artimos žmonėms.
– Manau, kad yra ir to, ir to. Mūsų laidos forma – pokalbis-diskusija. Ji įdomi, įtrauki ir, man regis, žmonėms priimtina. Projektas gyvuoja jau daug metų (man šis sezonas – dešimtas) ir jei tiek laiko išlieka populiarus, turi tokią didelę ištikimų žiūrovų auditoriją, vadinasi, yra reikalingas.
Sulaukiu žiūrovų asmeninių žinučių, pagyrimų, paskatinimų, o kartais ir pastabų, tačiau man patinka, kad žmonės nėra abejingi, išdrįsta parašyti, pasidalinti savo problemomis.
Daugeliui stengiuosi atsakyti ar bent jau nurodyti, kur galėtų gauti profesionalią pagalbą. Mat neretai į mane kreipiasi kaip į psichologę, bet aš nesu psichologė ir, jei matau, kad žmogui reikia specialisto pagalbos, bandau jį ten nukreipti.
Kita vertus, mane šildo žmonių noras pabendrauti, pasakyti savo nuomonę. Tai labai žavu, nes dažnai mes kažkodėl bijome ištarti gerą žodį, pagyrimą, o juk tai didelė vertybė!
Taigi manau, kad įvertinimą lemia visuma. Man nuoširdžiai patinka tai, ką dirbu, nes „TV pagalbos“ studijoje turiu didelę prabangą sutikti žmones, kurie nėra scenos žvaigždės, politikai. Juos prakalbinti kartais būna be galo sunku: šnekėtis apie nelengvas patirtis, įlįsti į širdį, bandyti ištraukti emociją – tikrai sudėtinga, juk daugelis pašnekovų pirmą kartą sėdi prieš filmavimo kameras.
– Kaip suformuluotumėte savo veiklos ir savo laidos misiją – ar nesijaučiate globos, socialinių, psichologinių tarnybų, netgi policijos pakaitalu?
– Manau, kad mūsų pokalbiuose yra visko: gvildename įvairiausias temas, nes ir gyvenimas įvairus. Mes turbūt atliepiame tam tikrus dalykus, vykstančius mūsų kasdienybėje, ir kartais tai yra susiję su kokių nors tarnybų darbu.
Pavyzdžiui, gilinamės, kodėl vaiko teisių apsaugos specialistai paima iš šeimų vaikus. Tada visi turime galimybę pasvarstyti, ką galime padaryti, kad to išvengtume ir kaip reikėtų rūpintis savo vaikais, kad jų vieną dieną neprarastume.
Kartais diskutuojame apie darbuotojų atsakomybę arba jų kompetenciją – juk visko pasitaiko, net pastarojo meto įvykiai parodė kai kurių tarnybų veiklos spragas.
Viešumas yra be galo svarbus ir turintis didelę galią, todėl pas mus neretai atvyksta žmonės, kurie nebemato kitos išeities, kaip tik garsiai kalbėti apie savo bėdas.
Būna, kad atvirai pasikalbėjus, padiskutavus paaiškėja, kad čia ne tarnybų ar atsakingų pareigūnų, o pačių žmonių padarytos lemtingos klaidos, dėl kurių jie ir neteko savo vaikų ar prarado namus.
Valandą galėčiau vardyti atvejus, kai pašnekovai kardinaliai pakeitė gyvenimą ar priėmė svarbius sprendimus.
Pavyzdžiui, esu sulaukusi ne vienos žinutės iš pašnekovų, kurie dėkojo už suteiktą gydymą nuo alkoholio. Žmonės džiaugėsi, kad nebevartoja jokių svaigalų, o svarbiausia, kad išdrįso atvykti į studiją ir prašyti pagalbos. Tokios sėkmės istorijos man labiausiai šildo širdį ir teikia darbo, kurį atlieku, prasmę.
– Anksčiau dirbote žinių vedėja. Lengva buvo pereiti iš vienos srities į kitą?
– Žinių vedėja dirbau beveik 11 metų. Buvo etapas, kai darbas TV3 žinių tarnyboje ir „TV pagalboje“ persidengė, – turėjau dvejas pareigas. Nebuvo lengva, mat netrukus antrąsyk tapau mama, todėl teko mažintis krūvį ir pasirinkti vieną darbą.
Atsisakiau žinių, nors tai nebuvo lengvas sprendimas, bet nuolatinis stresas, įtemptas grafikas tapo nesuderinami su vaikų auginimu. Darbas „TV pagalbos“ studijoje reikalauja mažiau laiko, todėl galėjau jo daugiau skirti šeimai.
Galiausiai pasirinkau tai, ką iki šiol darau su meile ir atsidavimu, bet vis dar yra žmonių, iki šiol vadinančių mane žinių vedėja. Neslėpsiu, tai glosto širdį.
– Koks su „TV pagalbos“ studija susijęs darbas, susitikimas, veiksmas jums sukelia maloniausius prisiminimus? Dėl kokios pagalbos esate itin patenkinta, manote išties išgelbėjusi žmogų?
– Tai istorijos, kai žmonės pakeitė gyvenimo būdą, atsisakė priklausomybių, priėmė sprendimą nutraukti santykius su toksiškais partneriais. Turėjome ne vieną tokią sėkmės istoriją.
Labai gera padėti šeimoms, ištiktoms didelių nelaimių. Štai vienoje laidoje per Kūčias rodėme daugiavaikę šeimą, kurios ilgai statytas namas supleškėjo iki pamatų. Filmavimo metu paskelbėme šeimos banko sąskaitą ir daugybė žmonių paaukojo pinigų, įmonės padėjo statybinėmis medžiagomis, todėl namus pavyko greitai atstatyti.
Iki šiol su ta šeima palaikau ryšį – mus kviečia į svečius, kad patys pamatytume, ką gali žmonių gerumas ir pagalba. Kartais kas nors ieško artimųjų, kurių nematė dešimtis metų arba net visą gyvenimą.
Turėjome istoriją, kai itin garbaus amžiaus tėvas ieškojo sūnaus, kuris pats jau senelis. Tiesa, jų susitikimas įvyko jau ne studijoje, bet būtumėte matę sūnaus akis, kai išgirdo, kad sulaukęs tokio amžiaus dar spės pažinti savo tėvą.
Tokios istorijos labai stiprios emociškai ir žmogiškos. Mes taip dažnai esame greiti teisti, nurašyti, paniekinti ir dėl vienos klaidos nubraukti viską, kas buvo padaryta gera.
Norėčiau, kad žmonės būtų pakantesni, neskubėtų spręsti apie knygą tik iš viršelio ir neieškotų tik prie ko prikibti, o rastų savyje drąsos pagirti, suprasti ar tiesiog patylėti.
