Filmo „Esminis instinktas” žvaigždės Sh.Stone neatpažino net jos ištikimiausi gerbėjai. Gražioji šviesiaplaukė, viena seksualiausių aktorių, tapo paprasta senstančia moterimi. Tik ne tikrame gyvenime, o didžiajame ekrane.
Paprasta moterimi gražuolė Sh.Stone tapo biografinėje dramoje „Lovelace”, kur ji vaidina legendinės pornografijos žvaigždės Lindos Lovelace motiną – kuklią, dievobaimingą, darbščią ir stipriai nuo gyvenimo pavargusią padavėją Dorotę Borman.
Seksualiosios Sh.Stone po „Lovelace” peržiūros neatpažino net garsusis amerikiečių prodiuseris ir kino magnatas Harvey Weinsteinas.
„Ji vaidino šiame filme? Nejaugi?” – sušuko jis.
Išties aktorę sunku atpažinti: tamsus perukas, raukšlės, dantų protezai – ir kino žiūrovas pamatė senstančią negražią moterį, turinčią tiek mažai bendra su amžinai jauna ir tokia patrauklia Sh.Stone.
„Kaip gražuolė Sharon galėjo ryžtis tokiems pokyčiams?” – traukė pečiais aktorės gerbėjai.
O tokie aikčiojimai Holivudo žvaigždei nė motais, nes ji visada drąsiai renkasi vaidmenis ir nebijo eksperimentuoti.
„Dabar dažniau vaidinu brandesnio amžiaus moteris, bet dėl to nesijaučiu nejaukiai. Gal todėl, jog neslepiu savo amžiaus?
Taip, man jau per 50. Na, ir kas? 50 metų – tai antrosios gyvenimo pusės pradžia, todėl reikia galvoti apie ateitį. Man atrodo, jog bėgant metams įgijau išskirtinio patrauklumo. Nejaunas veidas spinduliuoja jausmingumu”, – sako garsioji aktorė.
– Ar sunku buvo tapti paprasta, niekuo neišsiskiriančia moterimi?
– Likimo ironija, kad savo kino karjeros pradžioje mokiausi būti patraukli, o dabar matuojuosi toli gražu ne itin simpatiškų ponių kaukes.
Prisipažinsiu: būti gražuole sudėtingiau, ypač jaunystėje, kai dar buvau savimi nepasitikinti mergina, nešiojau akinius masyviais rėmeliais.
Net ir tapusi modeliu abejojau savo patrauklumu, nes buvau per apkūni. Dabar stengiuosi rinktis sudėtingus, įdomius vaidmenis, niekada nesuku sau galvos, ar ekrane būsiu graži. Beje, biografinėje dramoje „Lovelace” man tris kartus keitė dantų protezus, kol galiausiai parinko tokius, kurie tiko mano herojei.
Filmo režisieriai iš pradžių norėjo, kad būčiau stora senutė, bet vėliau nusprendė, jog pakaks tamsaus peruko ir dantų protezų. Tai ir giliai įrėžtos raukšlės pavertė mane Dorote Borman – pavargusia moterimi, visą gyvenimą dirbusia užeigos padavėja.
– Gal todėl jūsų herojė ilgą laiką neįtarė, ką veikia jos duktė?
– Dorotė nė nenutuokė apie dvigubą dukters gyvenimą. Ji pirmą kartą suprato, ką veikia jos dukra, kai pamatė filmo scenas, parodytas laidų vedėjo Philo Donahue šou. Pornografijos žvaigždės Lindos Lovelace tėvai daug dirbo, kad galėtų išmaitinti šeimą, todėl daug ko nepastebėjo. Visa tai man suprantama.
Mano mama taip pat išaugo vargingai. Ji iki šiol prisimena maisto produktų talonus, išduodamus skurstančioms šeimoms. Buvo labai sunkus laikas... Be to, aštuntasis dešimtmetis Amerikoje – seksualinės revoliucijos metai. Žmonės tarsi išsiveržė iš narvelių ir puolė prie uždraustų vaisių.
– Gal dėl to kaltas griežtas auklėjimas?
– Galbūt. Ir man teko paragauti diržo. Prisimenu, kai tik tėvas išsitraukdavo diržą, mes su broliais ir seserimi iškart tapdavome paklusnūs. Mama prausdavo man burną muilu, kai būdavau šiurkšti. Bet nemanau, kad griežtas auklėjimas blogai. Ar matote, kas dabar dedasi? Kaip mūsų laikais auklėjami vaikai?
„Jei grįši namo paryčiais, iš tavęs atimsiu „iPad”, – perspėja tėvai savo atžalą.
Bet tai nerimtas auklėjimo būdas. Anuomet ir tradicijos buvo kitokios. Visi šeimos nariai vakare susirinkdavo prie stalo, šnekučiuodavosi, juokaudavo. Jaunesnieji mandagiai ir pagarbiai elgdavosi su vyresniaisiais.
– Ar tiesa, kad neseniai tapote anūke?
– Taip, prieš kelerius metus dalyvaudama labdaringoje kovos su AIDS fondo veikloje susipažinau su pagyvenusiais sutuoktiniais Neilu ir Eileen Mitzmanais. Jie savo vaikų neturėjo, o dviejų įsivaikintų dukterų jau nebėra: viena žuvo automobilio avarijoje, kita mirė nuo AIDS. Vis dėlto jie nenuleido rankų ir padeda kitiems tėvams.
Sutuoktiniai taip ir nesulaukė anūkų ir dėl to dažnai liūdėjo. Mano seneliai jau seniai mirę, todėl Neilui ir Eileen pasisiūliau tapti jų anūke. Juk įsivaikinti galima ne tik vaikus. Ir dabar oficialiai esame viena šeima. N. ir E.Mitzmanus supažindinau su savo tėvais.
Kartu švenčiame visas šventes, siunčiame vieni kitiems atvirukus, kalbamės telefonu. Nuostabu! Jie tapo tikrais mano seneliais: kai paskambinu, jie pradeda skųstis, kad juos retai aplankau, – visai kaip tikri giminaičiai.
– Esate griežta motina?
– Taip. Išpažįstu budizmą, bet mano sūnūs lanko sekmadieninę krikščioniškąją mokyklėlę, nes ten griežtai laikomasi drausmės. Rūkymas, narkotikai, alkoholis – draudžiami.
Kiekvienas rytas mokykloje prasideda nuo ištikimybės priesaikos Amerikai ir maldos. Mokiniams skiepijami griežtos moralės, atsakomybės ir savigarbos principai. Jie sportuoja, dainuoja, šoka. Noriu, kad mano vaikai turėtų nekaltą ir tikrą vaikystę!
– Ar sūnūs vertina jūsų rūpinimąsi?
– Žinoma, ir atsako tuo pačiu. Pavyzdžiui, neseniai abu jaunesnieji Lairdas ir Quinnas, sužinoję, kokia manęs laukia svarbi diena, atsikėlė anksčiau ir paruošė pusryčius – širdelės formos blynelius. Jei taip elgiasi, vadinasi, juos auklėju teisingai.
– Ar tikrai per pusryčius valgote blynelius? Nesibaiminate dėl figūros?
– Gėda prisipažinti, bet tai ne vienintelė mano silpnybė. Dar labai mėgstu skrudintas bulvytes.
Bet atsigriebiu – mankštinuosi sporto salėje, man patinka ir vandens sportas. Patinka plaukioti laiveliu, medituoti, dievinu šokius. Apsistojusi viešbutyje savo kambaryje sustumiu visus baldus, kad turėčiau erdvės, ir šoku, šoku, šoku... Kartais – net valandą.
– Atrodote stulbinamai. Vadinasi, puikios figūros paslaptis – šokiai ir nuolatinis sportavimas?
– Taip, bet reikia stebėti ir savo nuotaikų kaitą, išmokti būti ramiai. Stengiuosi atsikratyti neigiamų minčių su meile ir kilniai. Nuolat klausiu savęs: „Kas suteikia man laimės, o kas ne? Kas gerai man ir mano šeimai, o kas – ne?”
Dalai Lama parašė nuostabią knygą „Menas būti laimingam”, kurioje rašoma, jog malonumas – tai gebėjimas džiaugtis šia akimirka, o laimė – tai pastovumas. Ir žmonės turi siekti ne kelių minučių malonumo, o visą gyvenimą besitęsiančios laimės.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
