Susitikęs su šiuo neaukštu, inteligentiškos išvaizdos, akinius dideliais rėmais nešiojančiu amerikiečiu, niekada nepasakysi, kad jis – roko žvaigždė. Filosofijos ar literatūros dėstytojas, architektas, kuriuo kažkada norėjo tapti, – galbūt. Bet jokiu būdu ne populiariausių muzikos įrašų autorius, rašo „Lietuvos ryto” priedas „TV antena”.
Richardas Melville’is Hallas slapyvardį pasirinko savo protėvio – amerikiečių literatūros klasiko Hermano Melville’o romano „Mobis Dikas” herojaus – Mobio garbei.
1993-iaisiais Moby privertė iš nuostabos aiktelėti muzikos pasaulį. Jis pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip greičiausios muzikinės kompozicijos autorius – garso takelio „Thousand” greitis siekė tūkstantį dūžių per minutę.
1999-aisiais Moby pasiekė kitokį rekordą. Jo albumo „Play” visi 18 kūrinių buvo panaudoti kine, televizijoje arba reklamoje. Ir ne po vieną kartą. Muzikos istorijoje tai – išskirtinis atvejis.
Beje, ši kompaktinė plokštelė 26 šalyse tapo platininė – buvo išleista 12 milijonų egzempliorių tiražu.
Moby instrumentines kompozicijas kuria įvairiais stiliais: hauso, triphopo, pankroko. Jis bendradarbiauja su garsia prancūzų atlikėja ir dainų autore Mylene Farmer, režisieriumi Davidu Lynchu, airių kilmės dainininke Sinnead O’Connor.
Muzikos autorius, atlikėjas, didžėjus ir prodiuseris nepamiršta ir kitų savo pomėgių – fotografijos ir literatūros.
Pastaraisiais metais savo muzikos albumų viršelius Moby sugalvoja ir nufotografuoja pats.
Apie kiekvieną savo kompaktinės plokštelės pasirodymą jis iš anksto praneša atskira esė.
Gerbėjai jį vadina elektroninės ir technomuzikos karaliumi. Į tokias pagyras kūrėjas atsako, jog jis esąs tik paprastas žmogus, kuriam tiesiog labai pasisekė. Sekasi jam daug metų.
Moby save vadina mažu, negražiu žmogeliuku, kurį dažniausiai galima išvysti su ausinėmis palinkusį prie nešiojamojo kompiuterio.
– Ankstesnę kompaktinę plokštelę pavadinote pesimistiškai – „Destroyed” („Sugriautasis”). O kokia naujojo albumo pavadinimo „Innocents” („Nekalti”) prasmė? – žurnalistai paklausė Moby.
– Jaunystėje, kai mokiausi filosofijos fakultete, vienas pagrindinių mane dominusių klausimų buvo žmogaus vieta gyvenime. Kuo ilgiau stebėjau mūsų savigriovos procesą, aplinkos užterštumą, tuo geriau suprasdavau, kokie mes nelaimingi, kaip dažnai neteisingai elgiamės ir kokie esame sutrikę.
Bet atėjo metas, kai suvokiau, jog sutrikimas ir yra pagrindinė mūsų jėga.
– Bet juk būti sutrikusiam yra taip baisu.
– Viskas priklauso nuo to, kaip mes vertiname savo padėtį. Manau, jog labai svarbu surasti savyje jėgų ir prisipažinti: mes nežinome, kas bus toliau. Tik tai įsisąmoninę, galime žengti į priekį.
Privalome suprasti, jog gyvenimas mums duos dar daug staigmenų – ir blogų, ir gerų. Svarbiausia – susitaikyti su mintimi, kad esi toks, koks esi.
Tuomet nebus taip baisu susitaikyti su savo likimu.
– Kas, be filosofinių apmąstymų, dar daro įtaką jūsų muzikai?
– Literatūra. Ji turėjo didelę įtaką kuriant albumą „Innocents”. Užaugau literatų šeimoje, esu H.Melville’io palikuonis. Skaitymas visada buvo didžiausias mano pomėgis.
Tuo metu, kai kitų vaikų dievaičiai buvo roko žvaigždės, aš stengiausi mėgdžioti knygų herojus. Man patiko amerikiečių autorių Trumano Capote’s ir Williamo Faulknerio kūriniai.
Vienos mano mėgstamiausių rašytojų Flannery O’Connor pasakojimas „Everything That Rises Must Converge” („Į viršūnę sueina visi takai”) turėjo tiesioginę įtaką mano albumui.
Be literatūros, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, visada įkvėpdavo pati muzika – jos įvairiapusiškumas, begalybė. Galiu paminėti tokius atlikėjus kaip Davidas Bowie ar „Public Enemy”.
Man visada svarbiausia buvo muzikos esmė. Pagrindinis įkvėpimo šaltinis – galimybė pasinerti į tą pasaulį, kurį myli.
– Kalbama, jog kiekvienam muzikos albumui turite paruošęs iki 300 kūrinių. Kokiu būdu šį sąrašą pavyksta sutrumpinti iki 12–15.
– Pirmasis atsijojimo etapas paprastas, nes didžioji dalis įrašytų kūrinių būna niekam tikę. Vėliau atrinkti tai, kas geriausia, sudėtingiau.
Atsižvelgiu į bendrą albumo nuotaiką. Stengiuosi, kad albume būtų stipri pradžia, vidurys ir finalas.
Žinoma, tenka ko nors atsisakyti. Bet dalį kūrinių atiduodu pažįstamiems režisieriams, nes jiems visada reikia muzikos filmams. Taigi niekas nedingsta veltui.
– 2007-aisiais sukūrėte projektą „MobyGratis” („Moby už dyką”), kuris leidžia kinematografininkams nemokamai naudoti jūsų muziką. Tai negirdėtas žingsnis pramogų pasaulyje, kuriame už viską priimta mokėti.
– Kaip tik dėl to ir nusprendžiau taip pasielgti. Mokydamasis Niujorko universitete draugavau su daugeliu jaunų režisierių. Savo akimis mačiau, kokių nežmoniškų pastangų jiems reikia, kad sukurtų savo filmą.
Jei mano projektas „MobyGratis” kam nors padės savo sukurtą filmą parodyti didžiajame ekrane, bus tiesiog nuostabu!
– O ką manote apie atvejus, kai jūsų muzika naudojamasi nelegaliai, o kompaktinės plokštelės neperkamos?
– Žinote, šiame pasaulyje yra apie milijardą muzikinių kompozicijų, ir šis sąrašas nuolat ilgėja. Todėl jei koks nors žmogus iš viso šio katilo nusprendė išgriebti būtent mano kūrinius, esu dėkingas jam už pasirinkimą.
Atvirai sakant, man ne taip ir svarbu, kokiu būdu klausytojas atras kelią į mano kompozicijas. Svarbiausia, kad žmonės nori klausytis mano dainų ir kad mano kūriniai juos kiek nors keičia.
– Esate dėmesingas savo klausytojams, prie muzikos albumo pridedate aiškinamąją esė. Ar norėtumėte parašyti ką nors rimtesnio, pavyzdžiui, romaną?
– Taip, mane žavi idėja parašyti literatūros kūrinį. Esu dalyvavęs keliuose panašiuose projektuose. Prie albumo „Destroyed” išleidau nuotraukų knygą.
Kaip jau sakiau, esu kilęs iš inteligentiškos šeimos, vadinasi, turiu tam tikrų įsipareigojimų savo protėviams. Tad jei kada nors paimsiu į rankas plunksną, turėsiu labai pasistengti, kad neužtraukčiau gėdos savo giminei.
Beje, jaunystėje domėjausi ne tik literatūra – norėjau tapti architektu. Vėliau suvokiau, jog architektūra man pernelyg materiali sritis.
O muzika – tai, kas nerealu, nesuvokiama, stebuklas, prie kurio ilgą laiką negalėjau prisiliesti.
Prisipažinsiu, nieko gero iš savęs šiame gyvenime nesitikėjau. Rimtai rengiausi tapti filosofijos dėstytoju, kuris domisi architektūra, o naktimis rašo muziką. Nedrįsdavau net pagalvoti, kad mano kuriamos dainos galėtų kam nors patikti.
– Kaip dabar įsivaizduojate savo ateitį? Pavyzdžiui, muzikinės karjeros 25-metį, kurį minėsite po trejų metų?
– Apie tai kol kas bijau galvoti. Mano artimiausi planai paprasti – toliau įrašinėti muziką, užmegzti tvirtą ir patikimą partnerystę, gyventi draugišką, darnų šeimyninį gyvenimą su vaikais, dideliame name. Ir įsigyti du šunis.
Jų kol kas dėl nuolatinių koncertinių kelionių negaliu sau leisti.
Parengė Ona Kacėnaitė
