Kanadoje gimusio kino kūrėjo karjera tęsėsi penkis dešimtmečius ir apima 1964 metų komediją „Emilės amerikonizacija“, itin populiarią „Meilės istoriją“, už kurią jis 1970-aisiais buvo nominuotas „Oskarui“, ir 1975-ųjų „Žmogus stiklo kabinoje“.
„Mes labai liūdime dėl mūsų mylimo draugo Arthuro Hillerio netekties“, – sakoma Kino meno ir mokslo akademijos prezidentės Cheryl Boone Isaacs pareiškime.
„Jam esant prezidentu aš buvau valdybos narė ir man pakankamai pasisekė savomis akimis matyti jo atsidavimą Akademijai ir visą gyvenimą trukusią aistrą vizualiniam istorijų pasakojimui“, – sakė ji.
Edmontone Albertoje gimęs A.Hilleris per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo Kanados karališkosiose oro pajėgose, o paskui pradėjo karjerą šou versle – Kanados televizijoje ir, vėliau, Holivude.
6-ajame dešimtmetyje jis dirbo atsitiktinius režisieriaus darbus, pastatė serijų serialams „Matinee Theatre“, „Playhouse 90“ ir „The Third Man“.
Į didelio biudžeto kiną jis prasiveržė su „Disney“ 1963 metų filmu „Stebuklingas baltųjų eržilų išgelbėjimas“.
A.Hilleris nuo 1989 iki 1993 metų vadovavo Amerikos režisierių gildijai (DGA), o nuo 1993 iki 1997 metų – Kino meno ir mokslo akademijai.
2001 metais Akademija pagerbė jį Jeano Hersholto humanitariniu apdovanojimu už darbą keliems labdaros fondams, švietimo institucijoms ir pilietinių teisių grupėms.
DGA prezidentas Paris Barclay A.Hillerį pavadino „nenuilstančiu kovotoju už kūrybines teises ir aistringu kino išsaugojimo gynėju“, kurio padarytas poveikis bus jaučiamas „būsimų kartų“.
Liko A.Hillerio duktė Erica Hiller Carpenter, sūnus Henrykas ir penki vaikaičiai. Gwen Hiller, su kuria A.Hilleris santuokoje išgyveno 68 metus, mirė birželio mėnesį.
