Prieš aštuonerius metus į kino teatrus atkeliavusio miuziklo „Mamma Mia!“ žiūrovus sužavėjo M.Streep balsas. Trijų „Oskarų“ ir devynių Auksinių gaublių laureatė dabar vėl dainuoja.
Stepheno Frearso (75 m.) režisuotoje komiškoje biografinėje dramoje „Florence Foster Jenkins“ ji įkūnijo blogiausią visų laikų sopraną.
– Žiūrovai nė neįtarė, kad mokate taip puikiai nusidainuoti.
– Kad sąmoningai blogai dainuotum, pirmiausia turi išmokti gerai dainuoti.
– Lankėte dainavimo pamokas?
– O, taip, nes nesiryžau iškraipyti operų arijų, – to teko mokytis.
Pamokos nepraėjo veltui – įsijungus filmavimo kamerai puikiai nukrypdavau puse tono aukščiau ar žemiau.
– Kuo jus sužavėjo moteris, kuri nemokėjo dainuoti, bet buvo surengusi koncertą prestižinėje „Carnegie Hall“ salėje?
– Florence Foster Jenkins nemokėjo dainuoti, bet jos balse skambėjo tiek daug vilties ir džiaugsmo. Tai papirkdavo publiką.
Dažnai prisimenu, kaip su vaikais švęsdavome Kalėdas. Mažyliai vaidindavo spektaklius apie Jėzaus gimimą. Jie vaizduodavo avinėlius, asilą ir net Jėzų.
Vaikai taip nuoširdžiai tai darydavo! Todėl mes, tėvai, turėdavome stengtis, kad sulaikytume ne tik juoką, bet ir ašaras.
– Taip galima sakyti ir apie F.Foster Jenkins?
– Gulėdama mirties patale ji pasakė: „Apie mane žmonės gali kalbėti ką tik nori, bet aš visą gyvenimą dariau tai, kas man labiausiai patiko.“
Taip apibendrinti savo gyvenimą gali tik stiprus žmogus. Niekada neišsižadėkite svajonių!
Skausminga sulaukus 50 metų suvokti, kad atsisakei jaunystės svajonių.
– Savo siekius įgyvendinote. Prabudusi rytą pagalvojate: „Esu Meryl Streep, daugiausia apdovanojimų turinti aktorė“?
– Kaskart apie tai pagalvojusi apsiverčiu ant kito šono ir miegu toliau.
– Kaip atsipalaiduojate po ilgos filmavimo dienos?
– Taure rožinio vyno arba masažu. Tik Londone, kur filmavausi, nebuvo gerų masažuotojų.
Kitas atsipalaidavimo būdas – valgio ruošimas. Sukiodamasi virtuvėje pailsiu emociškai, o ypač jei valgį ruošiu kitiems.
– Esate ypač jaunatviška.
– Mano motinos oda buvo raukšlėta, bet graži. Raukšles paveldėjau ir aš. Fizinę formą palaikau plaukiodama – kasdien įveikiu mylią (maždaug 1,6 km. – Red.). Man tai patinka.
Simbolizavo ir meilę muzikai, ir tuštybę
– JAV turtuolė Florence Foster Jenkins (1868–1944) išgarsėjo tuo, kad visiškai neturėdama klausos ir nejausdama ritmo laikė save didžia dainininke.
– Ji rengdavo koncertus, kuriuose atlikdavo klasikų kūrinius, o klausytojai sunkiai tramdydavo juoką.
– Turtingai nevykėlei įtikti besistengiantys aplinkiniai nedrįsdavo rėžti kritikos. O pastabas F.Foster Jenkins vertindavo kaip pavydo išraišką.
– F.Foster Jenkins tapo ir besąlygiškos meilės muzikai, ir tuštybės simboliu.
– Jos akompanuotojas Cosme McMoonas taip pat puikiai suprato, kad koncertuoja su netalentinga moterimi: „Dainuodama ji viską pamiršdavo. Niekas negalėdavo jos sustabdyti. Florence buvo įsitikinusi, kad dainuoja puikiai.“
Parengė Ona Kacėnaitė
