Monika Račiūnaitė ir jos vyras Aleksandras Pogrebnojus vakarėliuose visada atrodo stilingai, tarsi nužengę nuo žurnalo viršelio. Šįkart į susitikimą būsima motina atskuba kiek kitokia – apsiavusi ne aukštakulnius, o sportinius batelius, apsivilkusi lengvą suknutę ir be jokio makiažo. Tik ramybė ir laimė iš akių nedingusi.
Gegužę su dizaineriu A. Pogrebnojumi susituokusi manekenė gyvena stebuklingu laiku. Jos diena dabar rami – poilsis, maistas, knygos. Naujas gyvenimo etapas moteriai labai įdomus, todėl jie su Aleksandru eina į būsimųjų tėvų kursus.
„Jaučiuosi be galo laiminga. Aleksandras dabar mane lepina dar labiau. Viskas, ką dabar patiriu, – nauja ir įdomu.
Mėgaujuosi kiekviena nėštumo diena ir laukiu, kol išvysiu vaikelį.
Prisipažinsiu, ir šiek tiek bijau. Nejauku, nes vis svarstau, koks bus gimdymas, ar susitvarkysiu, kai vaikelį parsivešime į namus”, – kalbėjo M. Račiūnaitė.
– Ar nėštumas jums kelia kokių nors nepatogumų?
– Mano savijauta labai gera, nėštumas lengvas – manęs nepykina, vidury nakties neužsimanau keistų patiekalų iš kosmoso.
– Į būsimųjų tėvų kursus vaikštote kartu su vyru?
– Taip, mes visur kartu. Abu domimės, jis yra subrendęs būti tėvu. Matydama, kaip Aleksandras dabar rūpinasi manimi, neabejoju, kad jis puikiai rūpinsis ir vaikeliu.
– Kaip sutuoktinis jus lepina?
– Jis visada paklausia, ar man nešalta, ar ne per karšta. Svarbiausia, kad šalia – mylimas vyras, o jo dalelė auga manyje. Tikiu, kad tai ir yra didžiausia moters laimė.
– Koks jausmas aplankė, kai sužinojote, kad po jūsų širdimi užsimezgusi nauja gyvybė, – džiaugsmas ar abejonės, nuostaba ar baimė?
– Tą rytą prisimenu puikiai. Nujaučiau, kad laukiuosi. Mudu su Aleksandru planavome vaikelį, tad didelio šoko nebuvo. Tik širdelė pradėjo plakti stipriau – ir iš džiaugsmo, ir iš baimės.
Šia žinia su niekuo nesidalijome, patys su ja turėjome susigyventi. Jautėmės laimingi. Ir dabar laimingi laukiame vaikučio.
Prieš pastojant mane užplūsdavo nuostabūs sapnai. Sapnuodavau motinišką jausmą, begalinę meilę, kurios tikrame gyvenime nebuvau patyrusi, vaikutį.
Atsikeldavau pakylėta, dar ilgai jusdavau tą nuostabią šilumą. Po savaitės ir pastojau.
Noriu būti jauna mama. Žinoma, daug priklauso ir nuo to, kas yra tavo antroji pusė. Turiu labai subrendusį vyrą.
Būsiu be galo laiminga, kad būdama pakankamai jauna – 41-erių – turėsiu aštuoniolikmetį vaiką. Būsime draugai, galėsime linksmintis toje pačioje kompanijoje.
Jaučiuosi puikiai, tikrai nesu per jauna gimdyti. Laikas – kaip tik. Vėliau galėsiu vėl mėgautis gyvenimu, turėdama patį geriausią draugą visam gyvenimui.
– Gal bus antras, trečias vaikelis.
– Galbūt, tačiau dabar tikrai apie tai anksti kalbėti. Ir su Aleksandru pašnekame, kad vienam vaikeliui augti nebus labai smagu. Jis norėtų, kad tarp vaikų būtų metų skirtumas.
O man atrodo per greitai, noriu palaukti. Žinoma, vaikeliui geriau augti ne vienam, o su broliuku ar sesute, kartu žaisti, bendrauti.
Aš pati turiu 16 metų brolį ir 12-metę sesę, Aleksandras – jaunesnį brolį. Esame vyriausi, žinome, koks krūvis tenka, kai ateina antras ar trečias.
Vyresniajam trūksta dėmesio, atsiranda pavydo. Kita vertus, nauja gyvybė visada yra Dievo dovana. Tai – naujas pasaulis.
– Ar dažnai pasvarstote apie gimdymą?
– Visos pagimdo, kai kurios – ir be nuskausminamųjų. Paties gimdymo nebijau, man svarbiau, kaip sugebėsiu rūpintis kūdikiu, kai jis gims.
Kita vertus, gal nebijau, nes nežinau, kas tai yra. Ir kursuose mums sakė, kad antras gimdymas yra baisesnis nei pirmas, nes moteris jau žino, ko laukti.
Per devynis nėštumo mėnesius pripranti, susigyveni. Vaikelis spurda, žagsi, bendrauji su juo, jauti ryšį. Dabar – vidinės ramybės laikas.
Vis pagalvoju, kaip gera būti moterimi! Gali lauktis vaikelio, nešioti jį savyje, tai – Dievo dovana. O vyrai mus turi mylėti ir lepinti.
– Ar Aleksandras ketina per gimdymą būti šalia jūsų?
– Aleksandro nespaudžiu, kad būtinai dalyvautų, nors jis nori. Žinoma, aš pati jausčiausi stipriau, jei šalia būtų mylimas vyras.
Man svarbu ne tik rankos laikymas, bet ir psichologiškas buvimas šalia. Juokaujame, kad jei jam pasidarytų silpna, prašyčiau iškart išeiti.
– Yra moterų, kurios labai išgyvena dėl figūros pokyčių, papildomų kilogramų. Kaip save prižiūrite jūs?
– Pasižiūrėjusi į save veidrodyje matau, kad esu pastorėjusi. Ir ne tik pilvukas užaugo. Tačiau aš juk laukiuosi, tad priimu tai kaip normalų reiškinį, neišgyvenu dėl to. Man be galo malonu turėti viduje vaikelį. Sau esu graži.
Po gimdymo figūrą galima sutvarkyti. Kiekviena to norinti moteris gali susigrąžinti savo formas.
Stengiuosi prižiūrėti save. Man svarbiausia – poilsis, ramybė. Dabar, paskutiniais nėštumo mėnesiais, dažnai keliuosi naktį, tad daugiau ilsiuosi dieną. Suimu save į rankas, stengiuosi nesinervinti, būti rami.
Valgau nei per daug, nei per mažai. Dietų nesilaikiau niekada. Nieko specialaus nedarau, kartais nueinu į baseiną, nėščiųjų aerobiką. Žinoma, jokių žalingų įpročių!
Mesti rūkyti skatinu ir Aleksandrą. Jeigu jis pasiryš, bus šaunuolis.
– Figūros pokyčiai iš esmės pakoregavo jūsų garderobą?
– Visas senas sukneles sulanksčiau ir sudėjau atskirai, kad nematyčiau jų. Anksčiau apsivilkusi mėgstamiausią suknelę ir pamačiusi, kad sunkiai į ją telpu, puldavau į ašaras.
Tačiau dabar suprantu, kad nieko nepakeisiu, juk tai – gamta. Dabar turiu daug plačių suknelių, laisvų drabužių. Matau nėščiąsias, apsitempusias siauras sukneles, su aukštakulniais.
Moterys nori būti gražios, tačiau juk reikia pagalvoti ir apie vaikelį. Man svarbu, kad drabužis būtų patogus, o aukštakulnius pamiršau. Negalima, labai pavojinga.
– Žinote, ko laukiatės?
– Ne, dar neklausėme gydytojų dėl kūdikio lyties. Mums nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė.
Man keista, kai šeimos užsimano būtent berniuko ar mergaitės. Kai gimsta ne tas, ko laukiama, tėvai baisiausiai nepatenkinti, nemoka džiaugtis tais nuostabiais mažyliais. Nesuprantu tokių šeimų.
– Iki gimstant vaikeliui dar ketinate išlėkti į Nidą.
– Išvyka į Nidą buvo pirmoji mūsų su Aleksandru kelionė kartu. Vėliau pradėjome keliauti ir į užsienį, Aleksandras atvyko pas mane į Milaną, buvome Šveicarijoje, tačiau Baltijos jūra mums visada bus labai brangi.
Ir dabar, kai laukiuosi, vasara ramesnė, bet į mūsų pajūrį vis nuvykstame.
Pernai iš Vilniaus į Klaipėdą vykome traukiniu, o iš ten į Nidą – dviračiais. Traukinyje miegojome porą valandų ir sėdome ant dviračių. Buvome bepročiai!
Atvažiavusi mečiau dviratį ir puoliau į ašaras. Jaučiausi baisiausiai nuvargusi. Aš juk nesu dviratininkė, sportininkė.
Ši vasara ramesnė. Vėliau vėl reikės visko. Mes aktyvūs, tikrai su vaikeliu netupėsime namuose. Jis augs, jam reikės pažinti pasaulį, viską pamatyti.
Žiemą galbūt dar nelabai keliausime, bet pavasarį, vasarą jau galvosime apie išvykas.
– Ar jau renkate vardus, turite variantų?
– Neskubame su vardais. Aleksandras sako, kad jei gims berniukas, bus Aleksandras. Aš nesutinku. Jis bus žmogutis, asmenybė, jis turės turėti savo gyvenimą ir savo vardą. O jei mergina? Aleksandra?
Apie vardus padiskutuojame prieš miegą. Man gražūs nekasdieniai, nepopuliarūs. Mėgstu pagoniškus, senovinius istorinių asmenybių vardus.
O kodėl nepavadinus vaikelio Jėzumi? Kitose šalyse tai yra įprastas vardas, o Lietuvoje būtų keistas.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale "Stilius".
