Miegame, valgome ir šypsomės. Kol kas jaučiuosi silpna. Juk pagimdyti – tai lyg įbėgti į trijų kilometrų kalną. Atsigaunu lėtai.
Emociškai jaučiuosi perėjusi į kitą pasaulį, kuriame kol kas tik mokausi gyventi drauge su mūsų mažyle. Abi dabar esame labai jautrios. Adomas – įprastas tėtis, bet mums jis išskirtinis.
Mudvi džiaugiamės, kad jis gali planuotis darbus ir būsimo TV3 šokių projekto „Šok su manimi” repeticijas taip, kad kuo daugiau skirtų laiko mums. Būdamas namuose Adomas labai mumis rūpinasi, lepina, pildo norus.
Kol laukiausi, daug kas gąsdino, kad gimus vaikeliui vyro ir žmonos santykius ištinka krizė. Dėkui Dievui, kol kas nieko panašaus nenutiko.
Sakyčiau, priešingai. Gimusi dukrytė mus su vyru tik dar labiau suartino. Šeimoje atsirado tvirtumo ir stabilumo pojūtis.
Abu vis žiūrime į dukrytę, grožimės ja, juokiamės iš jos. Pirmosiomis dienomis negalėjome net miegoti – visą laiką sėdėdavome šalia dukrytės ir gėrėdavomės ja.
Vis pasvarstau, kad būtų smagu užsirašyti Adijos augimo pokyčius, kada kas įvyko. Tačiau nesu kruopšti tokiems dalykams.
Abu su vyru nesame kaupikai. Nesifotografuojame, neturime nuotraukų albumų. Dabar močiutė, Adomo mama įdavė fotoaparatą ir liepė fotografuoti mažylę. Stengiamės. Bus puikus Adijos dienoraštis.
Laikomės senos tradicijos – pirmąsias 40 dienų niekam nerodyti mažylės. Jaučiu, jog tai yra gerai. Adija rami, gerai miega ir mums leidžia pailsėti.
Koks jausmas būti mama? Dar sunku atsakyti į šį klausimą, nes kol kas viskas nauja. Negaliu sakyti, kad gyvenimas apvirto aukštyn kojomis greitai.
Nėštumas trunka 9 mėnesius, per tą laiką spėjome susitaikyti su mintimi, kad netrukus būsime trise.
Paskutiniais mėnesiais buvo sunku laukti. Jauti, jog pilvelyje – į kalbas, švelnumą, nuotaiką reaguojantis žmogutis, kurį norisi kuo greičiau pamatyti, apkabinti, paglostyti.
Adijos atėjimui ruošėmės, jos laukėme, norėjome, todėl jokio streso nebuvo.
Karjera ir vaiko auginimas? Mano manymu, tai nesuderinami dalykai. Visiškai neturėčiau jėgų, be dukrytės auginimo, šiuo metu dar ką nors daryti.
Būdama nėščia, pagimdžiusi paneigiau teiginį, kad moterys gyvenime patiria daugiau sunkumų nei vyrai.
Vyras su manimi buvo visą nėštumą – kartu auginome svorį sočiai valgydami, kartu išgyvenome kiekvieną vaikelio krustelėjimą, kartu paskutinį mėnesį leidome bemieges naktis, kai tirpo visos galūnės ir miegas nebuvo poilsis.
O kiek vyrui reikia pakelti nėščios moters emocijų kaitos, jautrumo, irzlumo ir visokių užgaidų! O kur dar gimdymas, kai matai kenčiantį mylimą žmogų, bet negali niekuo padėti.
Esu tikra, kad vyras mylimos moters nėštumo ir gimdymo metu emociškai patiria labai panašius jausmus kaip ir ji.
Pirmą kartą nėštumo metu suvokiau, kaip sunku toms moteris, kurios laukiasi vienišos. Mylintis vyras padeda į daug ką pažvelgti paprasčiau.
Bet kokiu atveju žemai lenkiu galvą prieš kiekvieną moterį, išnešiojusią ir pagimdžiusią kūdikį.
