Jei ryte pabunda sudirgusi, nuotaiką pakelia puodelis kavos. Žinoma moteris niekada neverkšlena, neliūdi ir tiki, kad šią savybę paveldėjo iš savo tėvo. Galina net nepamena tėvo gulinčio ar susirgusio.
„Čia, matyt, genai. Į viską žiūriu daug šviesiau nei daugelis. Ir galvodama apie savo pakasynas gailiuosi, kad pati tos šventės nematysiu”, – kaip visada šmaikštavo pašnekovė.
Šiuo metu koją susilaužiusi G. Dauguvietytė būna namuose, čia vaikštinėja su ramentais. Nelaimė įvyko prie pat namų laiptinės – Galina parkrito.
„Nieko tokio, truputį nepatogu, bet neverkiu. Persikėliau į kitą kambarį, prie televizoriaus, ištiesiau sofą, apsikaišiau pagalvėmis ir esu puikios nuotaikos. Televizorius didelis, geras. Paskaitau knygą.
Nesu miegančioji gražuolė, keliuosi labai anksti. Šiandien pabudau 5 valandą, todėl džiaugiuosi ilga diena”, – kalbėjo G. Dauguvietytė.
Galina juokėsi, kad net būdama moksleivė ji laukdavo rudens ir nemėgdavo vasaros. Mat šiltuoju laikotarpiu nereikėdavo eiti į mokyklą ir ji ilgėdavosi savo bičiulių.
„Mokykloje man svarbiau buvo ne mokslas, o kompanija! Kaip šventės laukdavau rudens, kai iš tėviškės grįšiu į Kauną, į gimnaziją”, – šypsojosi moteris.
Jaunystėje pageltę medžių lapai Galinai siejosi su meile – ji visuomet įsimylėdavo rudenį.
„Mano meilė visuomet prasidėdavo rudenį ir tęsdavosi iki gegužės. Jei pavasarį romano nebaigdavau, jis būdavo dar metus – iki kitos gegužės. O visos vestuvės – liepą”, – pasakojo pašnekovė.
Režisierė dievina lietų. Jai malonu būti namuose ir klausytis, kaip lietus barbena į langus, stogą.
