Džiaugiuosi tuo, kas mano gyvenime įvyko per pastaruosius dvejus metus, praleistus su šeima Maskvoje. Ten mano vyras Vidas Bareikis baigė režisūrą.
Į mano gyvenimą teatras atėjo netikėtai. Mano vyras – režisierius ir aktorius. Jis užkrėtė mane teatro liga. Pastudijavusi vaidybą supratau, ką iš jos norėčiau pasiimti, o ką – atmesti.
Būtent teatras ir Maskva man parodė, kad mano kelias iš tikrųjų yra muzika su kitų menų elementais. Dainos man padeda bendrauti ir suprasti publiką.
Dėl to dabar stengsiuosi iš visų jėgų dirbti ir parodyti, kad mano sugrįžimas į Lietuvą buvo ilgai lauktas. Per tuos dvejus metus tiek daug visko įvyko, tiek daug visko prikūriau, kad tiesiog neįmanoma tuo nepasidalinti. Tikiuosi, kad mano klausytojams to reikia. Dabar grįžome į gimtinę visam laikui.
Savęs nelaikau aktore, nors ir vaidinau savo vyro režisuotame spektaklyje „Aktorės” Maskvoje. Labiausiai myliu Vidą už tai, kad jis man ant pečių neuždeda to, ko aš negaliu pakelti, ir panaudoja mano gerąsias savybes, paslėpdamas tai, ko nesugebu.
Juk nesu teatro profesionalė. Mano vaidmuo buvo labai muzikalus. Iš pradžių vaidinau nugara į sceną, todėl scenos baimės nejutau.
Gyvenimas Rusijoje man buvo gera pamoka. Kol neišvykau, nebuvau įvertinusi Lietuvoje man sudarytų gyvenimo sąlygų.
Tėvynėje žmonės su manimi bendrauja šiltai, draugiškai, atpažįsta gatvėje. O Maskvoje kitaip. Jei nemoki plaukti, būsi greitai paskandintas.
Iš pradžių Rusijoje daug verkiau. Ten išmokau vertinti save ir niekada nepasiduoti pašalinių žmonių nuomonei. Kitoje šalyje tavo padėtis priklauso tik nuo to, kuo tu pats save laikai.
Kiekvieną dieną judu į priekį. Maskva man daug davė, nors galėjo atimti. Pavyzdžiui, net metro, kuris labai slegia, tapo mano kūrybiniu įkvėpimu. Tačiau artimiausiu metu nenorėčiau grįžti į Rusiją.
Iš pradžių į Maskvą vykau ilsėtis. Tačiau tame mieste negali ilsėtis net penkias minutes, jo atmosfera yra kitokia. Iš pradžių kankinausi, o tada supratau, kad turiu kurti, nes kitaip išprotėsiu.
Vos pradėjau dainuoti, viskas susitvarkė. Pajutau, kad dar nesu iki galo atsivėrusi ir galiu reikalauti iš savęs dar daugiau. Norėčiau būti dar atviresnė ir nuoširdesnė. Su naujomis dainomis atsivėrė visos mano čakros.
Labai laukiu pavasario, nes planuoju surengti didelį, vizualų ir muzikalų reginį.
Užsienyje sunkiausia buvo ne mūsų sūnui Adui, o mums su vyru. Sūnui kol kas svarbiausia – būti su tėvais.
Nors jis yra dar mažas, puikiai moka suktis iš keblių situacijų. Jis greitai išmoko pagrindines rusiškas frazes, todėl eidavo žaisti su rusų vaikais ir jautėsi gerai.
Manau, vaiką reikia auklėti pasaulio žmogumi. Neturime teisės jo uždaryti nuo pasaulio. Todėl daug keliaujame ir sūnų vežamės su savimi. Jis užsienyje mato tik geras emocijas. Kartkartėmis jis sako: „Gal važiuokime į Maskvą?”
Noriu, kad savo gyvenimo kelią sūnus pasirinktų pats. Vieni dalykai jį įkvepia labiau, kiti – mažiau. Manau, kad kiekvienas vaikas turi bent truputį pasimokyti muzikos. Tai išplečia vaizduotę, lavina pastabumą, grožio supratimą.
Tačiau iš anksto negalima suprasti, kuo vaikas bus, kai užaugs.
Kontaktas su publika man labai svarbus, siekiu suprasti jos emocijas, pagauti tai, kas tvyro ore.
Kartais būna sunku suprasti klausytojus, juk nežinau, kas dedasi jų gyvenime. Tiesa, interneto portalų skaitytojų komentarų niekada neskaitau. Man svarbiausia – jausmas po koncerto, kai žinau, kad padariau viską, ką galėjau.
Kiekvienas koncertas man – kaip saulė, kurioje nuolat vyksta cheminiai sprogimai. Žmonės dažniausiai gyvena vienodame ugnies kamuolyje, tad tų sprogimų reikia. Juos sukelia meno žmonės.
Menas negali būti drungnas. Jis gali būti arba labai stiprus, arba tada geriau jo išvis nereikia.
