Pernai su Panevėžio pataisos namų moterimis dainavęs Stano šįkart vėl tapo nepaprasto choro generolu.
Idėja, kuri tikrai suskaldys žiūrovus. Vieni internete komentuoja, kad tai iki ašarų jaudinantis sumanymas — suteikti šventės akimirką tiems, kurių nelepina likimas. Kiti — kad gudrus šou prodiuserių žingsnis siekiant sukelti užuojautą ir pagerinti laidos reitingus.
Savaip teisūs tikriausiai ir vieni, ir kiti. Tačiau 31 metų atlikėjas „TV antenai“ sakė neabejojantis, kad dalyvavimas šiame chore visiems jo dainininkams reiškia daug.
Praėjusią savaitę choristai laimėjo apsilankymą sveikatingumo centre — nemažai jų apie tokį malonumą anksčiau nėra drįsę nė pasvajoti. Vis dėlto choro generolas tvirtina, kad svarbiausia yra ne prizai, o scenoje praleistos akimirkos.
— Kieno idėja buvo burti šį chorą?
— Viskas prasidėjo po praėjusio „Chorų karų“ sezono, kai pagrindinis šou prodiuseris Justinas Milušauskas pakvietė į Londoną žiūrėti miuziklo „Vargdieniai“. Jis rodomas ne vieną dešimtmetį.
Iki tol buvau prastos nuomonės apie miuziklus. Teatras man buvo mano kolegos Marius Jampolskis ir Ramūnas Rudokas, tai, ką jie daro mūsų trio „Čili’nam“ koncertuose.
Tas miuziklas, jo energija, jėga, įtaiga mane sukrėtė. Liko didelis įspūdis. Prieš naująjį sezoną su Justinu pradėjome mąstyti apie lietuvišką „vargdienių“ chorą.
— Mąstyti — viena, įgyvendinti tokią idėją — visai kas kita.
— Taip. Iš pradžių atrodė, kad to padaryti neįmanoma. Pradėjome domėtis. Per organizaciją „Caritas“, bendrus socialinėje srityje dirbančius pažįstamus pradėjome suprasti, kaip ši sistema veikia.
„Caritas“ pasiūlė pasikalbėti su nakvynės namais ir socialiniais darbuotojais. Nuvažiavome į visus Vilniaus nakvynės namus, pažiūrėjome, kokia situacija.
Buvo neramu, ar rasime žmonių, kurie dėl šio projekto galėtų susilaikyti nuo savo priklausomybių, susitvardyti ir pareigingai dalyvauti šou.
Kalbėdamasis su nakvynės namų gyventojais supratau, kad benamiai nėra tokie, kokius juos įsivaizdavau — prasigėrusius, beviltiškus, dvokiančius ir nesukalbamus.
Ir šiame chore, ir tarp tų, kurie nesutiko į jį eiti, yra žmonių, kurių gyvenimas tiesiog taip susiklostė, kitokios išeities jie neturėjo. Pavyzdžiui, moterys iš krizių centro, kurios dėl smurto namuose atsidūrė gatvėje su vaikais.
Yra žmonių, kurie tapo artimųjų ir aplinkos aukomis, neteko namų ir užgyvento turto. Yra žmonių, kurie kentė nuo potraukio į alkoholį, bet jį įveikė.
Įdomu — kalbiesi, žmogus sako esąs alkoholikas. Klausiu, kada pastarąjį kartą gėrė, sako — prieš dvylika metų. Bet visą gyvenimą kovoja su šia liga.
Nemažai benamių turi darbą, nėra veltėdžiai. Dirba, stengiasi imti likimą į savo rankas.
Patys įsivaizduokite — jums keturiasdešimt, netekote visko, ką turite. Dabar jums reikia susikurti viską iš naujo. Gaunate pusantro tūkstančio litų atlyginimą. Prireiks trijų gyvenimų, kad nusipirktumėte butą, nes paskolos jums niekas neduos.
Benamių tema — slidus reikalas. Mano paties butas užstatytas bankui. Kaip ir pusės Lietuvos. Didelis klausimas, ar galima sakyti, kad turiu namus.
— Buvo atsisakiusių dainuoti, nenorinčių rodytis televizijoje?
— Taip. Ne dėl visuomenės požiūrio. Kai rausiesi šiukšlyne ar 20 metų girtauji, tau nebėra labai svarbu, kas ką pamanys. Užauga stora oda.
Buvo nuostabių, talentingų žmonių, kurie nesutiko eiti į chorą, nes turi šeimas, kurios jų išsižadėjo, apgavo, paliko, pamiršo. O tie žmonės vis tiek išgyvena dėl savo vaikų, buvusių žmonų. Nenori, kad mokykloje vaikus badytų pirštais ir sakytų — ten tavo tėvas.
— Pernai dainavote su kalinėmis, šįmet — su benamiais. Kaip galėtumėte palyginti šią patirtį?
— Atsakysiu pavyzdžiu. Su praėjusių metų choro narėmis aš bendrauju. Visas kalėjimas žiūrėjo laidą sekmadienį ir dabartinį chorą gal net palaikė labiau. Bendra tarp šių dviejų chorų yra žmogiški jausmai. Nėra skirtumo, ar mes Panevėžio kalėjime, ar nakvynės namuose, ar tiesioginiame eteryje.
Visi esame vienodi, mūsų bėdos, atjautos jausmas — bendras. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje daug nuoširdumo.
— Televizijos aplinka neįprasta jūsų choro nariams. Kaip jie jautėsi prieš kameras?
— Paskutinėje scenoje visi susikibome rankomis. Jaučiau, kad jie dreba iš susijaudinimo kaip vaikai. Emocijos buvo labai stiprios.
Galvoti apie žvaigždes, kurias matė šalia savęs, jie neturėjo laiko. Rūpinosi, kaip geriau sudainuoti, kaip nieko nepamiršti.
— Gal tai nemalonus ir stereotipais pagrįstas klausimas, bet jūs ir kitų chorų nariai nebijojote persirengimo kambaryje palikti piniginės?
— Jie pripratę prie to, kad į juos žvelgiama įtariai. Jiems tai nekelia diskomforto arba jie to neparodo. Kai pirmą sykį nuėjau į repeticiją, man irgi buvo nejauku. Dar nejaukiau buvo moterų kalėjime.
Dabar žinau, kad kalėjime jaučiausi saugiausiai per visą gyvenimą. Su šiuo choru irgi taip jaučiuosi. Piniginės palikti nebijau.
— Ar tikite, kad bent vienam choro nariui šis šou gali rimtai padėti?
— Nemanau, kad įvyks stebuklų. Duok Dieve, kad įvyktų. Galiu kalbėti apie Panevėžio moterų kalėjimo chorą. Žinau, kad dalis choro dalyvių jau išėjo iš kalėjimo. Kai kas, deja, į jį grįžo.
Pagrindinis tikslas buvo pasiektas. Tos moterys gyveno savo gyvenimą ir neturėjo nieko, kas galėtų įkvėpti vilties, prisiminimo, nuo kurio galėtų atsispirti, jei norėtų keisti gyvenimą. „Chorų karai“ stebuklo nepadarė, choro narės netapo šventos, bet gavo prisiminimą, kuris šildo, sako, kad ir jos gali būti geros ir gražios.
— Po repeticijų jums nesinori verkti?
— Dėl emocinio krūvio — šįmet lengviau. Pernai buvo tikrai sunku.
Viskas buvo persmelkta neviltimi, tuštuma ir tamsa. Kai atvažiuodavo stilistės, nežinodavo, kur dėtis. Sakydavo, kad net sienos persismelkusios blogomis nuojautomis. Viskas spinduliavo blogiu.
Kai pradėjome dirbti su choru, viskas pasikeitė. Sienos, grotos įgavo kitą atspalvį.
Šįmet yra lengviau. Visi choro nariai prižiūri vienas kitą, stengiasi, kad niekas nenutrūktų, atlaikytų tą įtampą.
Po filmavimo susirinkome, labai rimtai šnekėjomės, kad nuo tos pergalės euforijos neatsirastų kokių nelaimių.
— Tikėjotės, kad šis choras pirmoje laidoje užims pirmąją vietą?
— Atsakysiu kitaip. Kai sekmadienį pradėjome repetuoti studijoje, mačiau, kaip jie stengiasi, jaudinasi, kiek įdeda širdies, žinojau, kad pasirodymas bus geras. Kad jie, aš, choreografas, visi prisidėję bus patenkinti. Bijojau, kad jie išsigąs, bus tuščios akys, kaip daugelio žmonių, kurie pirmą kartą atsiduria televizijoje. Jie padarė daugiau, nei galėjau tikėtis.
Net jei jie būtų buvę paskutinėje vietoje, nebūtų liūdna. Tai buvo gerai, stipru, emociškai teisinga. Kad tai įvertino ir žiūrovai, yra didelė paskata choristams.
— Kalbėkime atvirai — juk daug kam atrodys, kad dėl žiūrovų užuojautos šis choras bus pranašesnis už konkurentus.
— Tai pagrįstas pamąstymas. Taip bus, jei kiti chorai ir toliau labai savimi grožėsis, neieškos žinutės, kuri privalo būti kiekvienoje dainoje, nesvarbu, „Chorų karuose“ ar kitur.
Negalima tiesiog eiti ir dainuoti „ša la la“. Turi būti prasmė. Taip, šiuo požiūriu mums gal lengviau, bet kiekvienas choras gali ką nors pasakoti, dalytis, skelbti. Siūlau konkurentams pernelyg negalvoti, kaip gražiau pasisukioti prieš kameras. Tegul kiekviena daina turi krūvį, žadina sielą, vaizduotę, širdį.
— Tapote jau antro netradicinio choro generolu. Norite tai daryti ir ateityje, jaučiate, kad verta tai daryti?
— Kiekvienas kuriantis žmogus bando save pateisinti, nugalėti kompleksus ar įprasminti savo gyvenimo istoriją.
Socialinės misijos — gražu. O svarbiausia, kad galiu tai sieti su savo patirtimi, šiek tiek suprasti, ką jaučia žmonės. Mano tėvai gyveno Rusijoje, o aš — internate Vilniuje. Suprantu, ką reiškia keltis, valgyti pagal skambutį, atsiskaityti, kada išeini ir grįžti.
Ne namų neturėjimas daro tave benamiu. Tavo gyvenimą kuria dvasinė aplinka, šeima, artimieji.
Aš pats esu šiek tiek pasimetęs gyvenime. Kai sau padėti neišeina, bandau padėti kitiems. Tai psichologinė dilema. Galbūt su šiais chorais bandau rasti save.
