Pradėti niekad nevėlu
Su 80 metų panevėžiete Aldona Klesevičiene susipažinome per nesusipratimą. Vienoje parodoje pamačiau pažįstamą. Kai moteris priartėjo arčiau ir atsisuko, supratau klydusi, priešais stovėjo gerokai vyresnė ponia.
Moteris šypsodamasi ištarė, jog anksčiau, kai buvo jaunesnė, tokie apsipažinimai būdavę dažnesni, ją sumaišydavę su dukra Violeta Bukeliene, „Pan TV“ bendrasavininke.
„Kai pamato, kad aš ne Violeta, tada klausia – gal aš mokytoja“, – linksmai juokėsi naujoji pažįstama.
A. Klesevičienė ne tik parodų lankytoja, bet ir dalyvė. Perkopusi pusšimtį metų ji ėmė mokytis piešti ir tapyti. Labiausiai susidraugavo su grafika. Surengė ne vieną parodą. Filmus kurti pradėjo irgi ne jaunystėje, o tik tada, kai vyresnioji dukra ištekėjo.
Atšventusi 78 gimtadienį ji užsibrėžė įgyvendinti vaikystės svajonę – pradėjo mokytis skambinti pianinu.
„Viskam turėjau laiko. Niekad nebūna per vėlu ką nors pradėti, svarbu neužmiršti svajonių“, – sakė ponia.
Žentą visada palaiko
A. Klesevičienė jau 19 metų gyvena su pirmagimės dukros šeima. Saulius ir Violeta Bukeliai įsikūrę priemiestyje esančiame privačiame name. Visi turi savo kambarius ir didelę bendrą erdvę, kurioje daugiausiai laiko ir leidžia. Su virtuve sujungtoje patalpoje įrengtas židinys, gausu kambarinių gėlių.
Namo sienas puošia A. Klesevičienės tapyti natiurmortai ir peizažai.
Jauniausios šeimos atstovės – anūkė Rasa ir proanūkė Radvilė praėjusį rudenį įsikūrė Anglijoje.
Po šeimos stogu nei kartų konfliktų, nei uošvės bei žento rietenų nebūna.
Taikos receptas paprastas: vyriausioji visiškai nesikiša į jaunesniųjų gyvenimą, nepatarinėja, nereguliuoja ir nevadovauja.
„Kai Violeta su vyru nesutaria, palaikau jį. Jei matau, kad Violeta teisi, tada patyliu“, – mažus diplomatinius pagudravimus atskleidžia A. Klesevičienė.
Jei kuris nors suirzęs paklausia, kodėl į sriubą druskos neįdėta, šeimos vyriausioji atkerta, jog sveikiau druskos visai nevartoti ir tuomet visi nutyla.
„Stengiamės kavą gerti vienos, be vyro. Su juo ritualas nebe toks, tarsi kavos neatsigeri, sapnų neišsipasakoji, įvykių ir naujienų neaptari. Vasarą prieš kavagėrį apeiname kiemo gėlynus, žiūrime, kas išdygo, ką Taškė numynė ar iškniso“, – kalba Violeta.
Nepanoro lipti iš mašinos
Taškė – prieš kelerius metus šeimos priglausta keturkojė. Vardą gavo dėl baltą kailį išmarginusių juodų taškelių.
Purviną ir sulysusią kalaitę dukra ir anūkė rado kapinėse. Jos pašaukė šunelį prie mašinos, norėjo sušerti sumuštinį. Vos atidarius dureles šuo liuoktelėjo į vidų ir niekaip nesidavė iškrapštomas lauk.
Šeima namie šuns nebeturėjo, ankstesnysis augintis buvo prieš metus nugaišęs. Namiškiai buvo nutarę jokio gyvūno nebelaikyti. Padavė skelbimą, kad priglaudė priklydėlę.
Kai atsirado norinčiųjų Taškę priglausti, pagailo ją atiduoti. Taip Taškė tapo šeimos nare.
Svajojo vairuoti garvežį
„Gimiau Kaune, gyvenau Tauragėje, blaškiausi po Vilnių, o galiausiai nusėdau Panevėžyje“, –biografinių faktų dėliojimą pradeda pašnekovė.
Kinomechaniko profesijos pasirinkimą nulėmė laikas. A. Klesevičienės jaunystės metais merginos rinkosi vyriškas specialybes, dirbo traktorininkėmis, vairuotojomis, šaltkalvėmis.
Baigusi Tauragės mokyklą Aldona svajojo tapti traukinio mašiniste. Atbaidė tai, kad šie labai „paišini“ vaikšto.
Kai reikėjo nuspręsti, kur stoti, vartant laikraštį užkliuvo skelbimas apie Kaune rengiamus kinomechanikus.
Mokytis šios specialybės Aldonai labai patiko, žavėjo net šaltkalvystės ir elektrotechnikos pamokos.
„Kas susiję su elektra, motutė ir dabar nusimano, visą gyvenimą pati lygintuvus pasitaisydavo“, – įsiterpia V. Bukelienė.
Veterinaras virto šokėju
Su kinomechaniko diplomu A.Klesevičienė grįžo į Žemaitiją. Pirmoji darbavietė Tauragėje nebuvo svajonių vieta – aparatinės patalpos nekūrentos, šaltos ir drėgnos, technika sena, elektrinė vietinė, viduryje seanso srovė dingsta, salė švilpia. Žmonių daug, nuo jų kvėpavimo net aparatinės langelis užrasoja.
Jaunutei darbuotojai tekdavo kopėčiom keberiotis į stulpą ir virpančiomis rankomis sujungti laidus taip, kad pereitų į kitą fazę.
Kai pastatė naują kino teatrą „Jūra“, kinomechanikė jau turėjo šeimą, augino dukrą.
Geromis darbo sąlygomis pasidžiaugė neilgai, nes su vyru nusprendė kraustytis į Vilnių.
A. Klesevičienė ištekėjo už klasės draugo Albino. Vaikinas mokėsi Veterinarijos akademijoje, tačiau būsima profesija nesižavėjo. Tuo metu į Klaipėdą atvažiavo ansamblis „Lietuva“, jis ieškojo talentingų šokėjų. Albinas gavo pasiūlymą tapti etatiniu ansamblio darbuotoju.
„Jis klausia manęs, ką daryti? Galvoju, jei jam bus specialybė kančia, geriau į ansamblį. Taip ir išvažiavome į sostinę“, – pasakojo moteris.
Žudiko vardo taip ir nesužinojo
Jaunai šeimai sostinėje sekėsi puikiai. Aldona gavo darbą kino teatre, o vyras tapo ansamblio pagrindiniu šokėju, su pasirodymais važinėjo į užsienius.
Deja, laimė greit baigėsi. Vieną vakarą Albinas negrįžo namo. Jį rado nužudytą gatvėje. Buvo iškelta byla, ieškojo žudikų, bet nusikaltimas liko neatskleistas.
Našlei Vilnius tapo svetimas ne tik dėl gedulo.
„Kur nueini, visur kalba lenkiškai, sveikiniesi lietuviškai, o atsako svetima kalba“, – prisiminė ji.
A. Klesevičienė su trečiaklase dukra grįžo į Tauragę, bet darbo stacionare jau negavo, kinomechanikei buvo pasiūlyta važinėti po kaimus.
„Reikėjo vežiotis kilnojamąją elektros stotelę ir mokėti su ja apsieiti, pačiai dėžes su juostomis išsikrauti. Žiemą kelius užpustydavo. Atkasi, metrą pavažiuoji ir vėl mašina klimpsta“, – apie nelengvas darbo sąlygas pasakojo A. Klesevičienė.
Netrukus moteris ištekėjo dar kartą, susilaukė dukters Jūratės, tačiau santuokoje gyveno neilgai. Nesutapo charakteriai ir sutuoktiniai pasuko savais keliais.
Jaunėlė dukra su šeima įsikūrė Utenoje, ji dirba anglų kalbos mokytoja.
Dėl meilės ekrane liejo ašaras
Sovietmečiu į kaimus vežioti filmai dažniausiai būdavę apie karą arba kolūkius.
A.Klesevičienė mieliau rinkdavosi rodyti filmus apie karą.
Žmonės prašydavo kitokių, o pasiūlyti nebuvę ką. Geresnių filmų pasitaikydavo vienetai. Amerikoje statytų filmų kaimams duodavo itin retai.
Melodraminiai, gausiai dainų prikišti indų filmai anais laikais laikyti labai gerais. Jei tokį atveždavo į kaimą, būdavo anšlagas. Rodant graudžią meilės istoriją, pusė salės verkdavo.
A.Klesevičienė iki šiol prisimena tuo laiku populiariausią buvusią indų kino juostą „Ponas 420“. Kad galėtų ją pažiūrėti, gerokai iki seanso pradžios žmonės jau grumdydavosi prie durų.
Už jį didesnio dėmesio sulaukė tik amerikiečių statytas filmas apie kaubojus „Šaunusis septynetas“.
Kinomechanikei didžiausią įspūdį paliko filmas apie slidininkus – jie išdarinėjo niekad gyvenime nematytas figūras.
Ne visad darbas ėjo lyg sviestu pateptas, buvo ir liapsusų. Įpratusi, kad dažniausiai filmą sudarydavo 12 dalių, kartą A.Klesevičienė neapsižiūrėjo, kad yra dar ir tryliktoji. Parodžiusi, kiek atrodė reikalinga, uždegė salėje šviesas. Vilniečiai ėjo namo burbėdami, kad buvęs keistas filmas, be pabaigos.
Kitą kartą, norėdama paspartinti darbą, kinomechanikė iš anksto suklijavo po dvi dalis. Išėjo taip, kad juostas ji neteisingai sudėliojo, filmo pradžią ir galą sudėjo į vidurį. Tą kartą žiūrovai piktinosi, kad nieko nesupratę, veiksmas ekrane priminė kratinį.
Dirbtinių artistų galvos nulinkdavo
Tik pradėjusi rodyti filmus A.Klesevičienė ėmė svajoti ir pati išmokti juos kurti. Ne meninius, kuriems reikia komandos ir lėšų, o dokumentinius, ką įmanoma pačiam nufilmuoti ir sumontuoti.
Svajonė materializavosi gerokai vėliau, kai ji jau gyveno Panevėžyje, buvo išėjusi iš „Meno“ kino teatro ir dėl didesnio atlygio įsidarbinusi „Ekrane“. Kai žentas Saulius nusipirko filmavimo kamerą,
paprašiusi palaikyti ją rankose, o po to nebenorėjo su ja skirtis.
Žentas išmokė ryškinti juostas, montuoti medžiagą. Filmavimas tapo A.Klesevičienės aistra.
Jaunėlė dukra dar buvo moksleivė, ir A.Klesevičienė su kamera mielai sukiodavosi mokykloje, filmuodavo klasės renginius, ekskursijas, statė pasakas, fiksavo namų vaizdelius bei vyresniosios dukters šeimos kasdienybę, drauges, miestą. Moteris ne kartą dalyvavo mėgėjų filmų festivaliuose, yra laimėjusi prizų.
Šeimų filmų festivalyje jos filmukas tapo nugalėtoju. Tą kartą moteris suko siužetą su pasakų elementais, pagrindine aktore tapo pirmokė anūkė Rasa ir Kauno zoologijos sodo gyventojai.
„Nufilmavau baltas meškas. Kad parodyčiau, jog vaikas į jas žiūri iš viršaus, ieškojau griovio. Atsigulusi į jį iš apačios filmavau Rasytę“, – malonias akimirkas prisiminė garbaus amžiaus ponia.
Užmojis padaryti animacinį filmą labiausiai džiugino darbo procesu. Prie plastilino dėžės sėdėjo ir dukra Violeta, ir anūkė Rasa. Visos trys lipdė figūrėles.
„Nuo šviesų šilumos jos aptirpdavo, klept galva ir nulinksta, nebereikia judesio daryti“, – smagų laiką prisiminusi juokiasi A. Klesevičienė.
Sintetinių laidų nežiūri
Nors šeimos verslas – televizija, A. Klesevičienė labai kritiška komerciniams kanalams. Ji niekada nežiūri lietuviškų serialų, nes nepatinka pernelyg vaidybinė kalba. Visus realybės šou vadina laiką gaišinančiais sintetiniais produktais. Prie televizoriaus ji prisėda tik dėl gero filmo ar dokumentinių laidų apie gyvūnus ir istoriją.
Kadaise susuktų dokumentinių filmukų A. Klesevičienė į dienos šviesą pati netraukia.
„Kas buvo, praėjo, negi vis žiūrėsi tą patį“, – sako pašnekovė.
Tačiau raustis namų archyve ją vis priverčia į svečius užsukusios draugės ar besisvečiuojančios anūkės. Žilagalvėms smagu pamatyti save gerokai jaunesniais veidais, o anūkės leipsta juokais žiūrėdamos, kaip atrodė ir elgėsi būdamos kūdikiais, darželinukėmis ir mokyklinukėmis.
„Dabar jau nefilmuoju, turiu kitų užsiėmimų, dar šitiek knygų neperskaityta“, – rodydama įpusėtą „Lietuvos istoriją iki 1795-ųjų“, – sako A. Klesevičienė.
