Erotinės ir filosofinės Mario Martinsono juostos „Tyli naktis” žvaigždė aktorė V. Bičkutė prisipažino, kad turi demonišką balsą vaidinti blogiukes.
Dėl vaidmens nepabūgusi filmuotis nuoga Valda įsitikinusi, kad aktorė turi sugebėti daryti viską. Žiūrovų numylėtine tapusi Valda gyvenime yra kukli ir drovi.
Kažkada svajojusi studijuoti psichologiją, ji dabar nardo po moters sielos gelmes kurdama vaidmenis kine, o rojus jai – grįžti namo pas tėvus, kur jaučiasi lyg šviesos ir meilės karalystėje.
S. Janušauskaitė, grįžusi į Vilnių iš Maskvos, kur tris mėnesius kūrė pagrindinį vaidmenį rusų režisierės Anos Melikijan naujoje juostoje, mano, kad į geriausios metų aktorės rinkimus pateko per klaidą.
Severiją žiūrovai įsiminė iš Sauliaus Drungos filmo „Anarchija Žirmūnuose”, taip pat trumpametražių juostų, kurių dvi – „Eksperimentas” ir „Kablelis” – rodomos „Kino pavasaryje”.
Režisierės Kristinos Buožytės fantastinės juostos „Aurora” pagrindinę veikėją įkūnijusi J. Jutaitė nėra studijavusi aktorystės, o dabar rimtai galvoja tapti kino prodiusere.
Nuo vaikystės fleita grojusi Jurga atsisakė atlikėjos karjeros, o „Aurora” – tik trečias jos darbas kine.
Šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirtakursė J. Jutaitė kartu su bendramoksliais kuria pirmą trumpametražį filmą.
– Sakoma, kad kūryboje nėra nei draugų, nei priešų. Ko palinkėtumėte konkurentėms?
Severija: Draugystės, gero kino ir sutikti savąjį Jeaną Lucą Godard’ą – vieną labiausiai kino istorijoje žinomų režisierių. Ir kad visi lietuvių režisieriai nepraeitų pro šalį.
Valda: Kažkas liepė man neužmiršti atėjus į kino teatrą pasakyti: „Mano numeris toks ir toks.” Bet geriausios aktorės rinkimai – tai juk ne grožio konkursas. Mus vertina už darbus.
Jurga: Esu garbingoje kompanijoje, jei būtų mano valia, po balsą atiduočiau Valdai ir Severijai. Pati nesijaučiu verta tiek daug dėmesio.
– Kas pirmas sužinos, kad tapote geriausia metų aktore?
Valda: Jei taip nutiktų – mano sesuo. Tai – dvasiškai artimiausias žmogus. Žinoma, po to praneščiau visai šeimai – mamai, tėčiui, draugui.
Jurga: Jei laimėčiau, pirmiausia praneščiau savo mamai. Visada noriu su ja dalintis naujienomis.
Severija: Nemanau, kad tai man atsitiks. Esu įsitikinusi, kad nelaimėsiu, kad ir kaip dramatiškai tai skambėtų.
Bet jei per klaidą laimėčiau, vis tiek nežinočiau, kam skubėčiau pranešti gerą naujieną. Leiskite pagalvoti...
– Ar neturite to vienintelio, kuriuo labiausiai pasikliaujate?
Severija: Ar sunkesnio klausimo negalėjote sugalvoti?
– Ar viešumas jums kainuoja daug nervų?
Valda: Šiuose rinkimuose sprendžia ne profesionalų vertinimo komisija, o balsuoja žiūrovai, vadinasi, gali būti daug asmeniškumų. Manau, žiūrovų kriterijai yra kiti nei kino specialistų.
Šiuo atveju geriausios aktorės nominacija gali atskleisti tik žiūrovų meilę ar nemeilę.
Jurga: Esame skirtingos, nemanau, kad verta lyginti mūsų sukurtus vaidmenis, nes jie nepalyginami.
Severija: Jei atvirai, man nėra svarbu, kur, kas ir kokį titulą man siūlo. Svarbūs tik vaidmenys.
Kai pasiūlo suvaidinti filme pagrindinį vaidmenį, jau tada jautiesi tarsi gavęs didžiausią apdovanojimą.
– Ar būdama kino salėje atkreipiate dėmesį į tai, kokia žiūrovų reakcija?
Valda: Premjerą „Tyli naktis” mačiau kino salėje, vėliau filmą žiūrėjau dar keletą kartų. Tuo metu labai jaudinausi, buvo neįprasta atmosfera.
Man žiūrovų reakcija svarbiausia, nes kuriame jiems, o ne kino kritikams ar rinkodaros specialistams.
Jurga: Sėdėdama tarp žiūrovų labai jaudinuosi. Būtų prastai, jei žmonės išeitų iš kino filmo, kuriame aš vaidinu. Jautriai reaguoju. Premjera – tai viešas kūrybos vertinimas.
Severija: Negaliu į save žiūrėti iš šalies. Man tai – kančia. Aš žaviuosi tais žmonėmis, kurie atėję į kino salę gali žiūrėti į mane.
Kita vertus, jei paklaustumėte jų, kokia mano pavardė, nemanau, kad daugelis būtų įsidėmėję.
Nesiveržiu į televiziją, į pramogines laidas. Manau, aktorė turi būti atsidavusi savo profesijai.
– Ar dėl jos niekada neteko kovoti su antsvoriu?
Jurga: Valgau tiek, kiek noriu, dietos nesilaikau, nemanau, kad aktorei svarbu turėti gerą figūrą.
Severija: Aš myliu gyvenimą, o valgymas man teikia daug malonumo. Kodėl turėčiau save riboti dieta? Antsvoris man negresia.
Vien grožiu neįmanoma sukurti vaidmens, nesvarbu, kiek tas veidas ar figūra būtų dailus.
Valda: Mėgstu valgį, ruoštą su meile ir dėmesiu. Pagal nuotaiką galiu vieną dieną užsimanyti aštraus, saldaus, o kitą kartą – rūgštaus maisto.
– Holivude naujas filmas – nauja meilė. Ar toks dėsnis galioja ir Lietuvoje? Ar atsispiriate pagundai įsimylėti partnerį?
Jurga: Lietuva – Marijos žemė, čia tokia taisyklė negalioja.
Severija: Filmuodamasi privalau įsimylėti partnerį, priešingu atveju gerai nesuvaidinsiu.
Tačiau tą akimirką, kai uždarome kino paviljono duris, viskas nutrūksta. Emocijos filmuojantis ir emocijos gyvenime – skirtingi dalykai.
Valda: Yra puikus posakis – kuo gražesnė moteris, tuo tragiškesnė jos istorija. Ne grožis lemia, ar moteriai pasiseks gyvenimas.
Nemanau, kad gražią aktorę labiau mėgsta režisieriai. Profesionali aktorė turi mokėti būti tuo, ko iš jos reikalauja vaidmuo. Kūnas – tik darbo įrankis.
Man nė karto neatsitiko taip, kad naujas filmas nulemtų naują meilę.
Kita vertus, be meilės neatsiranda vertingo meno kūrinio. Žinoma, tai nebūtinai turi būti vyro ir moters meilė. Pirmiausia tai turi būti meilė darbui, pagarba vienas kitam.
– Ką jaučiate, kai baigiate filmuotis? Ar palengvėjimą, ar nusivylimą ir tuštumą?
Valda: Filme „Tyli naktis” man daug kas patiko, patyriau didelį džiaugsmą, kad ši juosta pavyko. Buvau patenkinta už visumą – ne už save.
Mes buvome auklėjami, kad aktoriaus darbas yra kolektyvinis. Aš esu tik dalis kino filmo ar spektaklio, todėl svarbus galutinis rezultatas. Aktorius privalo dirbti komandoje ir pažaboti savo egoizmą.
Jurga: Paskutinės filmavimo valandos būna sunkios – dažnai paleidžiu personažą anksčiau, nei viskas pasibaigia.
Užsiprogramuoju, kad veikiu tik tam tikrą laiką.
Artėjant filmavimo pabaigai būna sunku sutelkti jėgas.
Vėliau užplūsta daug emocijų – pasiilgsti vaidmens, stengiesi atsiriboti ir neįstengi to padaryti.
Severija: Esu sau reikli. Man norisi siekti tobulumo. Amžinai turiu sau daug priekaištų.
Kita vertus, jei negalėčiau vaidinti ar filmuotis, nieko tokio. Rasčiau ką veikti gyvenime – keliaučiau, dainuočiau, gročiau, gal kurčiau muziką. Yra daug įdomių dalykų.
– Aktorių atranką ir kovą už vaidmenį neretai lydi ašaros. Kodėl? Ar aktorės pavydi viena kitai?
Valda: O kas jums tai sakė? Jei žmogus jaučiasi nesaugus, mano, kad jam gresia pavojus, įžvelgs konkurencijos ženklų.
Bet vietos po saule visiems pakaks. Viskam yra savas laikas, viskam – sava vieta.
– O jei nelaimėtumėte, ar įtrauktumėte į savo biografiją tą faktą, kad buvote nominuota geriausios metų aktorės rinkimuose?
Valda: Gerai, kad pasakėte. Šiaip nebūtų atėjusi į galvą tokia mintis, manau, tai būtų verta padaryti.
Jurga: Vaidyba daug ką duoda, jei dirbčiau kitoje srityje, daug ko netekčiau. Fantastinė patirtis, kurios neįmanoma su kuo nors palyginti.
Nuo aktorystės neketinu nusigręžti, rimtai studijuoju kino prodiuserio specialybę, ši sritis vienija daug menų, todėl yra įdomi.
Kita vertus, negalėčiau iki paskutinės dienos stovėti priešais kamerą, galėčiau dirbti tik anapus kameros.
Severija: Nieko gyvenime nesureikšminu. Viskas praeina.
