Karstas iš bažnyčios bus išnešamas pirmadienį 14 val. M. Martinaitis bus palaidotas Antakalnio kapinėse valstybės lėšomis.
Lrytas.lt siūlo prisiminti pasakojimą apie M. Martinaitį, kurį po pokalbio su poetu ir rašytoju, tada minėjusiu 75-ąjį jubiliejų, parengė žurnalistas Artūras Pučėta.
***
Poetas Marcelijus Martinaitis visada buvo pėsčiasis. Vaikystėje per vasarą lakstydamas basas primušdavo storus padus. Dabar jo žingsnis lėtesnis, bet darbų ir pareigų - per akis. Už darbus skaitytojai atlygina meile - M.Martinaičio knyga „Mes gyvenome: Biografiniai užrašai“ paskelbta kūrybiškiausiu 2009-ųjų šiuolaikinės lietuvių literatūros kūriniu.
Talento audžiamai kūrybai reikia erdvės ir laiko. Iš savo sodybos, esančios užmiestyje, toliau nuo Vilniaus šurmulio, M.Martinaitis autobusu miesto centrą ir Rašytojų sąjungą pasiekia maždaug per pusvalandį galbūt visai patogiai ir nepastebėtas, kaip tas Kukutis troleibuse, besidžiaugdamas, kad niekam aplinkui nerūpi, jog galbūt neturi pinigų, ar nubraukė premiją, ar tik šiaip sau važiuoji.
Klausiu, kaip laikosi katinas ir jo nematomas laikrodis, liepiantis murkliui naktį prašytis laukan ar ėsti tiksliai nustatytu laiku, nevėluojant. „To jau nebėra, - apie nustojusią eiti gyvybę prataria M.Martinaitis, kalba be širdgėlos, - dabar turiu kitą.“
Bet yra daug dalykų, kurių kitų jau nebus.
Balandį, prieš 75 metus, Paserbenčio kaime pasaulį išvydęs Marcelijus Teodoras Martinaitis sako, kad Lietuvoje nebeliko kaimo. Kalba rimtai, nors gimė Melagių dieną.
„Bet žmonėms neretai išsprūsta, kad visa Lietuva yra kaimas. Ypač, kai paliekame gimtą kraštą, emigruojame, atsiduriam dideliuose miestuose, tautų katiluose, - bandau diskutuoti, - juk savo biografiniuose užrašuose minite, jog „per knygas įgijęs platesnio pasaulio supratimo, pajutau, vis dėlto kaimas, kad ir kaip aš jį savo prisiminimuose dabar garbinčiau, negalėjo palaikyti ar ugdyti gilesnių intelekto pajautų, greičiau jų nesuprato ar net slopino“. Teigdamas, kad gražu tenai augti, patirti gamtą ir išmokti kalbą, pažymite, jog „kartais turi iš ten išeiti, kartais - suvisai“.
Ar Lietuva nėra tas pats, kaimas, dusinantis polėkį, norą veržtis į priekį, pažinti?
„Aš taip nepasakyčiau. Lietuva yra miesto šalis. Dominuoja miesto papročiai ir darbai. Lietuvoje nėra ūkininkų, dabar yra tik... fermeriai, ar kaip juos pavadinti. Tie, kurie turi po šimtą, du ar tris šimtus hektarų. Tai visai kitas lygmuo. Žmogus visai kitaip mato tą žemę, jaučia ją. Žemė tapo gamybos priemone. Svarbiausia gauti prekę ir ją parduoti“, - kalba poetas, augęs Raseinių rajono apylinkėse. Jo tėviškės seniai jau nelikę, kaip ir artimiausių praeities žmonių, kurių būtų galėjęs paklausti vieno ar kito, rašydamas biografinę knygą apie savo vaikystę.
Vienturčiam sūnui tėvai neleido įnikti į knygas, nors po puslapius Marcelijus mėgo klajoti - o tada nutrūkę galvijai suvirsdavo į daržus ar javus ir privirdavo košės. Likdavo nemuštas sviestas, nepeštos vištos.
Tėvai knygas net slėpdavo, o vaikas įsirengdavo slėptuves, tyrinėdavo literatūros pasaulį, negirdėdamas šūkavimų kibti į darbus.
Tėvai vaiką mokė, kad iš skaitymo duonos nevalgysi, skaitydamas nieko nepadirbsi. „Bet štai - kažką padirbu ir valgau“, - savo knygoje atkerta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas M.Martinaitis.
Jis mano, kad Lietuvoje įsigali miesto kultūra su visais savo privalumais ir trūkumais. Poetas tiki, kad dėl Lietuvos mažumo gyventojų intelektiniai sugebėjimai ir pajautos nenukenčia. Kartu pripažįsta, kad praėjusiame amžiuje iš Lietuvos kaimų į miestus suplūdęs jaunimas buvo tas gyvas kraujas, kurį ir šiandieną mes jaučiame. „Mano karta buvo iš kaimo. O kas iš kaimo tada buvo atnešta, dabar jau yra vienaip ar kitaip įmontuota į mūsų kultūrą. Tarkim, poezija. Labai daug jos šaknų laikosi kaime. Iš kaimo labai daug yra paimta. Paimta tai, ko daugiau jau nebus. Jau niekas taip neaugs ir negyvens, kaip tada gyveno. Tai aprašiau savo knygoje“, - dėsto poetas, nustebęs, kad „Mes gyvenome“ skaito jaunimas.
Pasak M.Martinaičio, jo kartos patirtis nedingsta, o tekstai išlieka kaip meno kūriniai. Miesto gyvenime, šventėse, mugėse jis atpažįsta kaimo veidus - užtenka sostinės centre per Užgavėnes sutikti pulkelį smagių persirengėlių.
Kadaise ir pats toks buvo. Su drobinėmis mamos pasiūtomis kelnėmis, kitokia veido išraiška, plaukais ir protu. Knygoje „Mes gyvenome“ rašytojas kalba apie vaiką, kuris vis dar tebėra jo viduje: „Jis dažnai išnyra iš praeities miglų man pradėjus ką nors eiliuoti. Rodos, norėčiau ką nors jam padovanoti, paklausinėti, užrašyti“.
Knyga „Mes gyvenome“ baigiasi autoriaus biografijos laikotarpiu, kai M.Martinaitis tampa žinomas literatas, viešas asmuo, už jį prabyla įvairūs tekstai, bendražygiai, archyvai.
Pašnekovą vis dar nustebina, kai iš kitų apie save išgirsta ką nors netikėto, užmiršto ir įdomaus. Žmogus daug ko apie save nežino ir nesužinos.
„O jums taip nebūna? Nepastebėjot?, - klausia rašytojas ir nusišypso - Mes įsivaizduojame save visai kitaip, negu pamatome ekrane nufilmuotą. Vaizduotėje atrodai kitoks. Sau pačiam atrodai gražesnis, geresnis“. Atsakau, kad būna - savo balsą iš filmuotos medžiagos sunkiai atpažįstu.
M. Martinaitis prisipažįsta, kad pirmą kartą pamatęs save nufilmuotą einantį, sėdintį, kalbantį, negalėjo patikėti, „kad toks man niekada nematytas žmogus esu aš. Savo viduje pats sau lyg ir buvau patrauklesnis“, - rašo jis ir svarsto, gal kūryba yra būdas kalbėti savo vidiniu balsu ir išreikšti niekam nematomą savo paties atvaizdą.
Panašiai ir kelionėse. Skaitydamas apie Paryžių, Maskvą ar Londoną, matai juos kitokius, negu išlipęs oro uoste, atvažiavęs iki Eiffelio bokšto, Kremliaus ar Big Beno.
„Esu daug keliavęs, mačiau daug šalių. Dabar jau nelabai mėgstu keliauti, nežinau, kas galėtų mane nustebinti. Kai buvau jaunesnis, keliauti mėgau. Dabar nesitiki ką nors pamatyti. Keliauju, kada reikia, kai būna koks nors renginys“, - M. Martinaičio gyvenime dabar mažiau atradimų.
O būdamas vaikas jis pirmas savo Paserbentyje atrado Afriką, Andų kalnus, kengūras, stručius ir alyvmedžius.
Iš knygų. Prasiskverbusių į sapnus: „Keletą kartų perskridau Atlantą, du ar tris kartus žuvau Verdene, kur man pastatytas paminklas“. Ir vėl atvirtusių į knygą.
Juk jauno kūrėjo laivą gena vaizduotės vėjas, o susikaupusi patirtis išmoko rasti kryptis pagal atminties žvaigždynus.
Nors atmintis, pasak M.Martinaičio, labai daug ką nuslepia, perkuria. Todėl rašytojas įspėja savo biografinių užrašų skaitytoją, jog praeitis nėra užfiksuota dokumentiškai tiksliai - galbūt po kelių metų ji atrodys visiškai kitaip, persišvies per visai kitus patyrimus, įvykius.
Aktyvūs Sąjūdžio veikėjas M.Martinaitis tikina, kad būtent istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, išsišakoja atmintyje. Taip pat gyvenimą pailgina knygos, istorijos studijos, menas: „O tas literatūros, praeities pažinimas, K. Donelaitis, A. Baranauskas. Istorija atveria dideles erdves. Juk priekyje, ateityje nežinai, kas bus. Praeityje yra aiški didelė erdvė – nuo Antikos, nuo pirmykštės bendruomenės. O žiūrim į priekį - nieko nėr. Tik hipotezės: gal bus taip, gal taip...“.
Poeto ir rašytojo prisiminimai iš vaikystės metų - ryškiai iliustruotas istorijos vadovėlis iš dabar negyvenamos tuštumos, kur būta M.Martinaičio kaimo.
Žodį „karas“ pašnekovas įsiminė iš mažų dienų. Nors vaikui buvo visai nebaisu: vokiečių ir rusų lėktuvų mūšiai ore atrodė tarsi žaidimas, kurį buvo įdomu stebėti pučiant iš Trečiojo Reicho karių gautą armonikėlę.
Tik vėliau pajausta, koks čaižus yra frico bizūnas.
Pasak M. Martinaičio, dabar vaikai nuo mažens per televiziją mato kraupius kadrus iš kruvinų įvykių vietos, siaubingus kino filmus – patogiai įsitaisius ant sofos atrodo lyg ir nebaisu.
Užtat visai kitaip savo akimis pamatyti, kaip prie Kalnujų Pilkalnio žvyrduobių atvaroma žydų kolona, žmonėms liepiama nusirengti, o po to duobėje klykiančios aukos suvarpomos kulkomis... „Keliaudamas greitkeliu link Klaipėdos, žinau, kad važiuoju per žmonių kaulus“, - rašo M. Martinaitis.
Vaikystėje mirtis kartais būdavo visai šalia. Per karą išvengę kulkų ir sviedinių, nemažai bendraamžių žuvo per smalsumą ir išdaigas po karo – pajudinę minas, krapštinėdami, kepdami laužuose sprogmenis.
Sėdėdamas priešais mane M. Martinaitis guviai pamataruoja rankomis – pasisekė, miklios, nes po įvairių karo lauko tyrinėjimų ir žaidimų liko visiškai sveikas, nebuvo sužalotas. Nors gerai prisimena, kaip nuo medžių šakų teko su kartimis rankioti kaimyno kūno liekanas.
Kaimo neaplenkė ir trėmimai. O mažasis Afrikos atradėjas, mažažemio valstiečio sūnus, savo pilvu pajuto, kas yra badas. Todėl ir dabar apie gyvenimo tikslą sako: gyventi, būti gyvam.
Apie laimę mąstydamas rašytojas prisimena seną kelionę iš Kauno namo prieš Kūčias – smarkokai šąlant sunkvežimio kėbule, po brezentu. Greitai pėsčiomis įveikti aštuoni kilometrai per sniegą, iki gimtos trobos, kurioje prie balto stalo laukia gražiau apsitaisę tėvai.
Nuolatinis pavojus užaštrina savisaugos instinktą. Nerimu ir baime persismelkusi sąmonė, įtarumas gali įvaryti neurozę, paranoją, kokią dėl šešto, įslaptinto, aukšto patiria kitas toks personažas K.B.: „Kartais girdžiu, kaip galanda peilius. Po to juos mėgina į stalus arba sienas. Šlumšteli nusmeigtas kūnas “.
Pats poetas teigia, kad jokios patirtos baisybės neturėtų priversti žmogaus nekęsti gyvenimo ar jo atsisakyti.
„Išmokimas saugoti save, artimuosius, savo daiktus yra geras. Kitaip imi viską vertinti, kai bet kuriuo metu gali prarasti.
„Bet pinigus slėpti į sienas irgi neverta?“, - klausiu prisiminęs naujausios knygos pasakojimą apie sausarūrę ir šykščią dėdės žmoną.
„Taip, čia ne visiškai sveikas dalykas. Ta moteriškė viską taupė. Turbūt ir dabar tokių žmonių yra Lietuvoje. Mano kraštas buvo labai izoliuotas. Mažai žinių mus pasiekdavo. Niekas nesijautė saugus dėl ateities. Iš to kildavo noras viską turėt, laikyt, bijant, kad bus daug blogiau“, - atsako.
Žiūrint iš šiandienos, iš šviesios Vilniaus gatvės, M.Martinaitis nuoskaudų nejaučia: „Gi malonu prisiminti, nors buvo baisūs pokario metai. Atsimeni ir smagu: kaip kažką suvalgei, kažkas ištiesė ranką, davė kokio maisto. Tada valgyti buvo didesnis malonumas negu dabar. Gaut, turėt, pajust skonį to maisto. Pajusti šilumą.
Dabar tokių dalykų mes nejaučiam. Dabar visko pilna, net ką valgom, mes nejaučiam. Kemšam kokį mėsainį ir negalvojam. Tik pavalgyti ir bėgti kažką daryti.
Sunkus gyvenimas pasiūlo daug netikėtų malonumų. Tokių, kokių paprastai nepastebėtum ir neįvertintum. Pavyzdžiui, duonos riekė. Tuo metu puikiai jautei jos kvapą, skonį... jį prisimeni visą gyvenimą“.
Sunkmečiu ir juokiasi žmonės kitaip. „Taip“, - linkeli M.Martinaitis. Per karą ir sovietmečiu susispietus smagūs pasakojimai ir anekdotai liete liedavosi – juokas veikė tarsi terapija, gesindavo baisumus. „Kažkodėl laisvi mažiau juokiasi arba tas jų juokas būna kažkoks piktas, užgaulus, kerštingas, vulgarus, neretai taikomas kitą paniekinti, pažeminti“, - biografiniuose užrašuose pastebi autorius.
Tęsdamas šią mintį per pokalbį M. Martinaitis sako, kad dabartinis juokas labai nesmagus - daugiau skirtas pajuokti, pasityčioti. „O kiek rašoma apie vaikus, kurie tyčiojasi iš kitų?! Prarasti intymūs ryšiai vienas su kitu, todėl žmogus dabar jaučiasi, kad viskas galima. Dominuoja grubūs juokai apie užpakalį. Kai įsijungi televiziją ir pamatai ten rodomus juokus, nežinai, ką daryti“, - aiškina ne vieną komišką situaciją savo knygose įsukęs kūrėjas.
Rašyti jis pradėjo septynmetėje mokykloje. „Tada mes visi rašėm. Žinoma, panelėm, panelės - mums. Vėliau Kaune mokiausi politechnikume, norėjau būti radiotechnikas. Nors mokiausi techninių dalykų, tačiau kai kurie mano pažįstami moksladraugiai rašė eilėraščius. Ir aš pamėginau. Vienas draugas mano eilėraštį nunešė į „Kauno tiesą“, o ten atspausdino. Man tai buvo netikėta. Taip ir prasidėjo. Mečiau savo specialybę“, - trumpai savo kelio pradžią nušviečia poetas.
Literatūra įveikė kitą užsiėmimą – sportą. Kūno kultūros mokytojai dar mokykloje pastebėjo gerus piemenaujančio berniuko duomenis. Nusivežė į spartakiadą Raseiniuose – jaunuolis iškart pasiekė pergalių.
„Šuolio į aukštį ir šuolio į tolį rungtyse netikėtai užėmiau pirmąsias vietas. Šimto metrų bėgime taip pat buvau prizininkas. Netikėtai aplenkiau visus miesčioniukus. Jie labai supyko, kad toks mužikas nušluostė jiems nosį. Važiuojant namo dėl to pasipylė akmenų kruša.
Kai mokiausi Kaune išmėginau save trišuolio varžybose - iki tol man nežinomoje rungtyje. Pasirodžiau gerai, beveik pakartojau rekordą. Tada mane norėjo pradėti treniruoti, bet suvokiau, kad tam reikės skirti labai daug laiko, nustojau lankyti treniruotes - mano sportinė karjera pasibaigė“, - prisimena paauglystėje per karvę be vargo peršokdavęs M. Martinaitis.
Galbūt Lietuva tarp Stepono Butauto ir Modesto Paulausko būtų turėjusi gerą krepšinio meistrą?
M. Martinaitis suraukia antakius, purto galvą: „Ne, ne, ne... Esu mėginęs - labai nesisekė. Nepataikydavau į krepšį, nepagaudavau sviedinio. Apskritai, krepšinis man nebuvo įdomu“.
Užtat iki šiol literatas neprarado sugebėjimo sugriebti įkvėpimą ir paleisti taiklų žodį.
Knygos „Mes gyvenome“ atvarte autorius primena prieš penkerius metus išleistus biografinius užrašus „Tylintys tekstai“, apimančius 1971-2001 metus. Dabar dovanoja autografą ant užrašų apie vaikystę. Ir tikisi, kad pavyks užpildyti likusią biografijos spragą – maždaug 1952-1970 metus.
M. Martinaitis pripažįsta, kad periodas kaime buvo ryškiausias gyvenime - svarbiausi metai. „Vėliau miestas. Darbas spaudoje. Studijos, knygos. Visai kita aplinka, kiti žmonės. Naujai knygai reikia kitokių tekstų, kitaip ją reikia rašyti. Tais laikais daug kas ne nuo manęs priklausė, turėjau laikytis įvairių taisyklių - nelabai man įdomus tas laikotarpis“, - lyg apie išblukusią kolchozo pažangos lentą kalba poetas.
Vis dėlto jis dar moka atrasti ir nenuobodžiauja. Kasdien naujienas skaito internete, tekstus rašo kompiuteriu ir siunčia elektroniniu paštu.
Bet pasiilgsta laiškų: „Pajutau, kad yra geras dalykas. Parašai straipsnį, nereikia nešti į redakciją. Taupai laiką. Tau pačiam elektroniniu paštu kažką atsiunčia. Aišku, bendravimas pasikeičia. Nelieka asmeninio kontakto. Nėra laiškų, dienoraščių... Parašytą tekstą ištrini. Nelieka rankraščio. Nieko nepalieki archyvams - nieko po savęs nepalieki - apmąstymų, abejonių, kitokių ranka rašytų pėdsakų.
Tekstą rašei kažkada, nori prie jo sugrįžti, pamatyti, kaip gimė ir vystėsi mintis, kaip galvojai...“
Taip prie kompiuterio sėdinčiam plunksnos meistrui tenka atprasti nuo popieriaus ir rašalo kvapo.
Pokyčiai neišvengiami. Net senelio ir anūko santykiai mainosi.
M. Martinaitis sako, kad yra kitoks senelis negu knygoje aprašytas žemaitis strujukas – pokario kaime viskas buvo kitaip. Nors strujukas prieš šimtmetį buvo matęs daugiau negu bet kas kitas – dalyvavo rusų kare su Japonija, pabuvojo Amerikoje.
Pasak mąslaus pašnekovo, viso mokslo bei žinių šaltinis tuomet buvo šeima. „O dabar mano anūkai turi internetą, mobiliakus... Jie mane kai ko net pamoko. Aš jau nežinau, ką jie žino. Manęs jie neklauso“, - M. Martinaitis šypteli ir pažvelgia į laikrodį.
