Vieni internautai gyrė žurnalistę už aštrią diskusiją, kiti koneveikė už tai, kad anksčiau teisėją Neringą Venckienę esą palaikiusi laidos vedėja perėjo į jos priešininkų pusę.
— Kodėl imatės tokių aršių temų? Ar jums nepabodo nuolat būti drabstomai purvais? — paklausiau R. Janutienės.
— Per savo, kaip žurnalistės, karjerą vengdavau panašių temų. Šios temos irgi vengiau ilgai, kol man dar dirbant LNK nekilo įtarimų dėl šios istorijos tyrimo.
Todėl savo laidų anonsuose vadinau tai „tyrimo tyrimu“. Tyrimu apie tai, kaip buvo tiriama visa ši istorija.
Pamažu į ją įklimpau. Ir dabar dar būtų sunku kaip nors kitaip apibūdinti tą tyrimą, kurį atlieka teisėsauga, kaip tik apgailėtinu, jeigu ne nusikalstamu pareigų neatlikimu. Manau, šiuo klausimu visų pusių nuomonės ir faktai sutampa.
Šią istoriją tyriau būtent tokiu aspektu. Per tą laiką prisirinkau labai daug medžiagos.
— Kada ėmė kilti abejonių, kad kažkas šioje istorijoje ne taip?
— Joje nuo pat pradžių viskas buvo ne taip. Jeigu pacituoji vieną pusę, iškart tylos siena atsitveria kita. Tai mane nervino. Jeigu pakalbindavau N. Venckienę, su manimi jau nekalbėdavo nei anuomet dar gyvas Andrius Ūsas, nei Laimutė Stankūnaitė, nei jos advokatas.
— Nervindavotės, kad pagal visas žurnalistikos taisykles negalite pašnekinti abiejų pusių?
— Taip, to padaryti negalėjau.
— Bet istorijas pateikdavote ir iš vienos pusės.
— Taip. Rodydavau laidas net ir atsisakius kalbėti kitai pusei, nes maniau, kad jei ši istorija visuomenei tokia svarbi, turiu teisę ją pateikti.
Taip buvo ir su prezidente Dalia Grybauskaite, kai ji atsisakė su manimi kalbėtis. Etikos ekspertai patvirtino, kad aš į ją kreipiausi, o ji atsisakė bendrauti, todėl turėjau teisę skelbti tuos faktus.
Šiuo atveju viskas vyko taip pat.
Iš tiesų visas barikadas tvėrė ne žurnalistai. Lygiai taip pat elgėsi ir tie, kurie bendraudavo su viena ar kita puse.
Beje, dabar, kai į laidą pasikviečiau abiejų pusių atstovus, „anieji“ ant manęs pyksta ir darosi sunku ką nors prisikalbinti ateiti į būsimas laidas.
— Po pastarosios laidos apie Garliavos įvykius sulaukėte priekaištų — esą iš N. Venckienės šalininkės tapote jos priešininke.
— Tai antras atvejis, kai esu lygiai taip pat užsipuolama. Dar dirbdama TV3 praėjusią vasarą parašiau komentarą apie N. Venckienę, kaip apie politinę lyderę.
Ten buvo toks sakinys: „Politinis lyderis nesusigipsuoja kojos ir nesėdi namuose užsidaręs, išsijungęs telefono, kai vyksta rinkimų kampanija.“ Tuomet irgi buvau užsipulta ir keikiama kaip išdavikė. Tokie komentatoriai nepriima nei faktų, nei argumentų. Mano kritiškas požiūris buvo nepriimtinas.
Tačiau aš niekada nesitapatinau ir nedeklaravau jokios ištikimybės N. Venckienei. Mane domino tik faktai. Aš juos iš jos ir tempiau. Beje, ji man turbūt vienintelei nukopijavo visą tą bylą, ją visą esu perskaičiusi.
Jeigu grįžtame prie abejonių, pirmi rimti signalai atsirado tada, kai pradėjau kelti N. Venckienei nepatinkančius klausimus, o ji man į juos neatsakinėjo.
— Kokius?
— Dėl gydytojos onkologės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės skandalingo liudijimo. (Vienoje TV laidoje ši medikė buvo pareiškusi, kad 2007 m. gruodį arba 2008 m. sausį, o gal vasarį į jos privatų kabinetą atėjo stambus vyras, dvi moterys ir mergaitė. Tuomet jai atrodė, kad tai galėjęs būti A. Ūsas. — Red.)
Ką man pasakė L. Bloznelytė-Plėšnienė, kai paklausiau, kodėl gi ji neliudijo laiku, tuo metu, kai buvo tiriama byla? Ji atsakė, kad niekada nebūtų kalbėjusi su žurnalistais.
Tačiau po Drąsiaus Kedžio mirties ji atvyko į Klonio gatvę ir papasakojo tai, ką vėliau pasakė ir viešai, kad ji lyg ir prisimenanti tokį epizodą, bet būtų naudinga tuos jos parodymus patikrinti. Tuomet A. Ūsas dar buvo gyvas. N. Venckienė apie šį dalyką žinojo. Jeigu N. Venckienė būtų ne teisininkė, o kirpėja, sakyčiau, kad galėjo neatkreipti dėmesio. Bet būdama teisėja ji puikiai žinojo, ką reiškia toks nesusijusio liudytojo liudijimas.
Taigi pirmas klausimas, į kurį man N. Venckienė neatsakė, kodėl ji nepasirūpino, kad L. Bloznelytė-Plėšnienė kalbėtų ne viešai, bet taptų liudytoja byloje ir jos liudijimai būtų arba patvirtinti, arba atmesti. Anuomet tie žodžiai galėjo būti arba įrodyti, arba paneigti.
Kitas klausimas — dėl ekspertizių. Paaiškėjo, kaip buvo prašoma vežti vaiką į ekspertizes ir kaip daromos kliūtys, kad vaikas būtų nevežamas arba vežamas tik pas konkrečius ekspertus.
Tada pradėjau matyti, kad būdama globėja ji iš principo trukdė vaikui tinkamai liudyti apie tai, ką patyrė. Tai buvo antras man nepriimtinas dalykas.
Trečia — man absoliučiai nepriimtina N. Venckienės politinė veikla. Klausinėjau jos dėl labai anksti pareikšto noro bendradarbiauti su Viktoru Uspaskichu ir dėl kitų man keistų dalykų.
Kaip politikė N. Venckienė man iki šiol nepriimtina. Juk net gerai paieškojęs nerastum jos politinės programos. Viskas sukasi apie asmeninius reikalus. Gavęs mandatą žmogus turi atstovauti ne asmeniniams, bet tautos interesams.
Kai man kyla abejonių, aš klausinėju. O kai pradėjau klausinėti apie tai, kas jai nepatiko, tapau prieše.
— Paaiškėjus fiktyvioms psichiatrų išvadoms dėl mergaitės socialiniame tinkle „Facebook“ parašėte, kad jaučiatės N. Venckienės „išdurta“.
— Kai pareiškiau nusistebėjimą dėl tų ekspertų (Vilniaus apygardos teisme paaiškėjo, kad teismo psichiatrų išvada, esą mergaitė nelinkusi fantazuoti, buvo surašyta jos net nemačius. — Red.), vėl tapau skandalinga žurnaliste.
Noriu dar sykį pabrėžti, kad N. Venckienė — ne vargšė namų šeimininkė, o kvalifikuota teisininkė, dabar — jau ir politikė. Todėl ji negalėjo nežinoti, kaip buvo atlikta ta ekspertizė ir kokia jos vertė. Duodama interviu ji aiškino, kad tai yra kertinis akmuo, bylos esmė, kuri paverčia tiesa visus kitus mergaitės liudijimus.
Noriu pabrėžti, kad N. Venckienė man nėra draugė. Kaip kad man nėra draugas nė vienas politikas. Ji yra istorijos dalyvė, su kuria aš bendravau ir iš kurios gaudavau konkrečius dokumentus. Kitokio bendravimo tarp mūsų nebuvo.
Į draugiškumus ir pasisėdėjimus vakarėliuose ji leidosi su kitais kolegomis. Manęs niekada nei kvietė, nei aš būčiau ten dalyvavusi.
Tad tokia isteriška jos šalininkų reakcija man yra juokinga. Man iki šiol atrodo neadekvatus ir policijos reidas į Klonio gatvę.
Lygiai taip pat man atrodė neadekvati N. Venckienės reakcija praėjusį pavasarį, kai ji man paskambino ir pareiškė, kad neleis mergaitei matytis su motina.
Tuomet jai pasakiau, kad man toks jos elgesys atrodo keistas, nes bylą ji pralaimi ir preteksto neatiduoti vaiko nėra.
Aiškinau, kad vaiką reikia pratinti prie motinos. Gal jau tuomet jai tai nepatiko, vėliau ji nustojo atsakinėti į mano klausimus, neatsiliepdavo telefonu.
Anuomet kalbantis apie vaiką buvo pasakyta frazė, kuri mane privertė sunerimti: „Jie pasiims mergaitę ir tuomet ji pradės kalbėti visokius dalykus.“ Aš jos paklausiau: „Ar pas jus ji šneka viena, o ten — kita? Juk jeigu vaikas patyrė tai, ką patyrė, jis savo pasakojimo nekeis.“ Išgirdau iš jos nepasitikėjimą pačiu vaiku. Tai buvo tarsi įspėjamasis skambutis.
— Ar sau šioje istorijoje esate susidėliojusi taškus?
— Taškai dar ilgai nebus sudėlioti. Dabar vyksta du procesai, kurie atskleis daug naujos informacijos. Iškilo skandalingas faktas, kad prokuroras Ramutis Jancevičius žinojo, jog teisėją Joną Furmanavičių ketinama nužudyti, bet nesiėmė jokios prevencijos.
Vaido Milinio mirties aplinkybių tyrimas taip pat pateiks daug papildomos medžiagos.
Apskritai dėl šios pedofilijos bylos mano dabartinė išvada tokia: dėl abipusių pastangų — teisėsaugos iš vienos pusės ir Venckų bei Kedžių iš kitos — mes niekada nesužinosime, kas iš tikrųjų ten buvo.
Abi pusės turės savo nuomonę. Vieni sakys, kad nieko nebuvo, kiti — kad buvo, bet tai bus tik nuomonė. Ir ji tokia dėl to, kad teisėsauga elgėsi taip, o ne kitaip. O Kedžiai elgėsi taip, kaip elgiamasi tokiose bylose Kaune.
— Ar dabartinė jūsų pozicija dėl šios bylos išties smarkiai pasikeitė?
— Mane tebedomina abi pusės. Vienas geras dalykas yra tai, kad dabar turiu galimybę ramiai, be įtampos kalbėtis ir su kita puse. Tuo būtinai pasinaudosiu ir sugretinsiu su tuo, ką žinojau anksčiau. Dabar galėsiu šią istoriją išnagrinėti iš abiejų pusių.
— Būsimose laidose vis dar narstysite šią temą?
— Taip, kadangi šioje byloje atsiranda vis naujų posūkių. Kol yra galimybių traukti naujus faktus, aš tai darysiu. Būtų neprofesionalu pasitraukti vien dėl to, kad kas nors tave iškoneveikė.
Kol iš šios istorijos lįs informacija, tol iš jos dėliosiu dėlionę.
— Ar turite savo laidas derinti su „Lietuvos ryto“ vadovais?
— Kitaip nei TV3, nei su televizijos vadovu, nei su redaktoriais savo laidų temų nederinu. Ir man tai labai maloni staigmena. Niekas man nelipa ant galvos.
