Filologo, anglų kalbos specialisto R. Zemkausko darbų sąrašas televizijos projektais nesibaigia. Jis garsina filmus, kuria dokumentiką, eilėraščius ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete trečiakursiams dėsto interviu meną. Kažkodėl apsidžiaugiau tai sužinojusi tik pokalbio pabaigoje.
— Rubrika pretenzingu pavadinimu „Snobo kinas“ verčia pasidomėti, ar kine pats esate snobas.
— Kine tikrai ne. Per mėgstamus ir žiūrimus filmus niekam nieko nebandau įrodyti, nes nemaža dalis snobizmo yra būtent tokia. Savo vertės padidinimas per tam tikrus elementus, kurių kiti galbūt nežino ir, tikėtina, kad dėl to žvelgs su pagarba, man svetima.
Kine esu visiškas visaėdis — galiu žiūrėti nuo Ingmaro Bergmano iki grynai komercinių filmų, jeigu patinka aktoriai, siužetas, pateikimas. Šioje srityje neturiu jokių prietarų.
Nesu linkęs kalbėti ir apie kokius nors niekam nematytus filmus, jų liaupsinti ir taip rodyti savo išprusimo.
— „Snobo kino“ žiūrovai greičiausiai mano, kad jūsų filmų kolekcija užima ne vieną lentyną.
— Tikrai ne. Filmų yra tiek, kiek jų turi vaikai.
— Kokio amžiaus yra jūsų vaikai ir ką jie žiūri?
— Viena dukra — 20-metė Vilniaus dailės akademijos studentė. Ji savarankiškai renkasi filmus ir netgi man pataria, ką galėčiau pažiūrėti. Mažajai — dešimt metų. Ji žiūri tai, ką rodo komercinio kino platintojai.
O aš namie filmų kolekcijos nekaupiu. Juk visus filmus pamatau darbe.
— Jeigu vis dėlto tokia kolekcija būtų, be kokių režisierių jos neįsivaizduotumėte?
— Niekaip neapsieisi be Frederico Fellini, Ingmaro Bergmano, Akira Kurosavos, Nicko Cassaveteso, be brolių Cohenų... Ir be daugybės kitų režisierių.
— Ar jus žavi Quentino Tarantino kūryba?
— Tarantinizmas manęs nežavi. Manau, kad šis režisierius spekuliuoja smurtu ir yra savotiškas kino kanibalas. Jis valgo kiną, jį virškina ir, tiesą sakant, juo tuštinasi. Kai kurie jo filmai yra pernelyg manieringi ir tušti, nors yra sukūręs ir gerų darbų.
— Minėjote, kad kine nesate snobas. O kurioje srityje esate?
— Gyvenime leidžiu sau nedaug snobizmo. Galbūt labiau prie maisto ar gėrimų.
— Tuomet gal esate ne snobas, bet gurmanas?
— Čia jau kaip pavadinsi. Į visa tai žiūriu kaip į savotišką žaidimą. Ne vienas žmogus iš snobizmo išsiugdė gerą skonį. Iš pradžių kopijavo, bandė prisidėti sau kažkokios vertės, o vėliau, žiūrėk, iš tikrųjų ėmė šį tą nutuokti. Juk jei 25 metus kasmet eisi į džiazo festivalius, tikėtina, kad kada nors pradėsi skirti, kas yra gera muzika.
Jei šiame kontekste pradedi rimtai į save žiūrėti, nėra gerai. O kol yra atstumas ir humoro jausmas, pabandyti viską galima. Net ir snobu pabūti. Tiesą sakant, snobizmu niekada per daug nesidomėjau, negaliu būti ekspertas.
— Gal galite būti lietuviško kino ekspertas? Ką apie jį manote?
— Viskas gerai. Visiems nepatenkintiems dabar siūlau tokią akciją: bent porą metų paskelbti moratoriumą bet kokiai lietuviško kino kritikai. Duokim daigeliams užaugti.
— Argi tie daigeliai neturėjo laiko užaugti?
— Neturėjo. Mes visuomet buvome per griežti sau ir kitiems, o paskui verkiame, kad mums blogai, nes kiti mums irgi griežti. Susitarkime, kad nebūtume tokie griežti. Pagirkime vieni kitus: režisierius, kurie filmuoja naktimis, užstato savo butus, kad sukurtų svajonių filmą, aktorius, kurie dirba be atlyginimo, žmones, kurie prišalę uodegas sėdi miškuose ir reguliuoja apšvietimą, bei daugybę kitų entuziastų. Kai priaugs visko labai daug, tuomet galėsime atsirinkti ir kritikuoti.
O dabar mes per daug greiti viską nurašyti arba lyginti su Holivudu, jeigu užsiimama komercija. Toks lyginimas niekuomet nebus naudingas. Jeigu kuriamas „art house“ (nekomercinis, eksperimentinis, autorinis kinas. — Red.), lyginti su didžiais pasaulio kino meistrais vėlgi nėra naudinga.
Būkime sąmoningi, suvokime, kad nesame stebuklingi kino kūrėjai. Bet leiskime kino „chebrai“ įsivažiuoti. Duokime jiems laiko.
— Ar du nepriklausomybės dešimtmečiai per trumpas laikotarpis?
— Manau, apie šiuolaikinį lietuvišką kiną galima kalbėti tik apimant pastarųjų penkerių metų kūrinius. Iki tol buvo pereinamasis laikotarpis.
— Kokių trijų lietuviškų filmų pakviestumėte žiūrėti „Snobo kine“?
— Emilio Vėlyvio naujausio filmo „Redirected“. Nors jis didžiuosiuose ekranuose dar nepasirodė, iškart manau, kad bus geras. Dar neapsisprendžiau, kurį būtent, bet būtinai atsirinkčiau vieną iš Šarūno Barto filmų. Ir Kristinos Buožytės „Aurorą“.
— Ar į „Snobo kiną“ filmus atrenkate pats?
— Mano nuomonės paklausia, bet sėkmingai jos nepaiso. Per daugybę metų LNK visi jaučia, kas tiktų „snobams“, tad nereikia tartis.
— Ir visada jūsų nuomonės sutampa?
— Žinoma, kad ne. Net smagu, kai nesutampa. Kai man įrodinėja, kad vienas ar kitas filmas yra geras, o aš esu kitos nuomonės, visada tai pasakau prieš filmą.
— Kitaip sakant, nerekomenduojate jo žiūrėti?
— Taip, prieš du filmus esu pasakęs: „Nežiūrėkite jo.“ Manau, tai gerai, nes tokia nuomonė tik įrodo, kad filmų pasirinkimas yra gyvas procesas.
Nenoriu būti iš tų žmonių, kurie uždeda savo leteną ir pasako: „Ne, šito aš nenoriu.“ Juk nesu tas, kuris ir turėtų tai daryti. Galiausiai viską sprendžia žiūrovai.
— Ar „Snobo kino“ filmus, kaip ir anksčiau, įgarsinsite pats?
— Ne, ne visus. Dabar jau nebeturiu tiek laisvo laiko. O kai kurių filmų įgarsinimas reikalauja ypač daug darbo.
Dažniausiai garsindavau nekomercinio stiliaus filmus, kuriuose yra daug teksto ir mažai veiksmo, kaip, pavyzdžiui, Woody Alleno juostose, kur vos spėji įkvėpti.
Kartą visai rimtai paprašiau veiksmo filmo, kuriame daugiau šaudo gaudo, kad reikėtų mažiau šnekėti ir pagaliau galėčiau lengviau užsidirbti pinigų.
— Kaip reaguotumėte, jei tektų garsinti romantines komedijas?
— Puikiai. Būna etapų, kai žmogui tik tokių filmų ir reikia.
— Tuomet gal ir ašarą esate nubraukęs žiūrėdamas tokius filmus?
— Ką čia slėpti — yra buvę, kad garsindamas vieną filmą iš jaudulio vos galėjau perskaityti paskutinius titrus — gerklę smaugė ašaros. O to filmo istorija, regis, buvo visai paprasta — vaikas, patekęs į bėdą, paskutinę akimirką ištrūko. Na, visai kaip pasakoje ar netgi svarbiau — kaip sapne.
Keista ar ne, bet labiausiai jaudina banaliausios istorijos. Ir žmogaus gyvenimas sudarytas iš paprastų dalykų, o jo žanras yra tragikomedija.
Laimingo žmogaus receptas
■ „Laida „Pasivaikščiojimai“ (TV1) — mano meilės projektas. Esu laimingas galėdamas kurti šią laidą. Manau, ji man pavyko. Toks pašnekesys ne tik kad turi būti, bet privalo būti.“
■ „Alchemija“ (TV1) — konceptualus kultūros projektas. Jis iš manęs atima daugiausia laiko ir jėgų.“ (2011 m. „Alchemija“ apdovanota „Pragiedrulių“ premija kaip geriausia kultūros laida. — Red.)
■ „Laisvalaikis? Tai, kad televizininkas daugiausia laiko praleidžia televizijoje, yra laimė. Kai mindamas dviratį jūros pakrante įsivaizduoju būsimas laidas — irgi laimė. Kai sutampa darbas, gyvenimas ir hobis — didžiausia laimė. O tikro poilsio man reikia labai nedaug.“
■ „Ar aš laimingas žmogus? Beprasmiška į gyvenimą žiūrėti negatyviai. Gyvenimas skirtas tam, kad patirtum džiaugsmą.“
Režisierius ir rašytojas
Dokumentika
■ R. Zemkauskas parašė scenarijų Gražinos Sviderskytės režisuotam dokumentiniam filmui „Pačios keisčiausios sąjungos istorija“ (2009 m.). Tai pirmasis lietuviškas dokumentinis filmas apie Europos Sąjungos istoriją. Juosta pasirodė anglų ir lietuvių kalbomis.
■ 2002 m. „Muzika, žingsnis, mintis, jausmas“ (autorius, prodiuseris).
■ 2002 m. „Sigitas Geda. Žiema Stokholme“ (autorius, prodiuseris).
■ 2003 m. „Džiazo dvasia“ (scenarijaus autorius, prodiuseris).
■ 2005 m. „Stichijos“ (autorius, režisierius).
■ 2012 m. „22“ (autorius, prodiuseris).
Literatūrinė kūryba
■ R. Zemkauskas yra parašęs eilėraščių ir prozos knygų vaikams, tarp kurių „Begemotija“ (1993 m., proza), „Ežys ir echidna“ (1995 m.), „Iš seno lagamino“ (1996 m.), „Apie orus“ (1997 m.), „Rastinukai“ (1997 m.), „Sesutės sagutės“ (1997 m.).
■ 1996 m. pasirodė R. Zemkausko poezijos knyga internete www.silkverpis.lt.
