Buvusi tituluota vienvietės valties irkluotoja D.Vištartaitė ir dvivietę irklavusi dukart pasaulio jaunimo čempionė M.Valčiukaitė tik prieš keturis mėnesius susėdo į dvivietę valtį ir stipriais yriais sudrebino sporto pasaulį.
Birželį aukso medalius Europos čempionate Sevilijoje (Ispanija) iškovojusios lietuvės savo triumfą paženklino aistringu bučiniu ir sukėlė audringų aptarinėjimų bangą.
– Kaip naujas moterų irkluotojų tandemas jautėsi prieš auksinį startą ir po jo?
Milda:
Prieš kiekvieną startą jaudinuosi. O šis buvo mums pirmas svarbus startas, nežinojome nei savo, nei varžovių pasirengimo lygio. Nerimas atslūgo atlikus pirmus yrius.Donata: Nerimas dingo išgirdus starto signalą – tuomet automatiškai įsijungia kiti organizmo procesai.
Įpusėjus distanciją jau žinojau, kad mes būsime pirmos.
Milda: Likus dviem šimtams metrų iki finišo maniau, kad dar bus kova. (Juokiasi.)
– Po pergalingo finišo karštai pasibučiavote. Nuotrauka, kurioje užfiksuotas tas aistringas bučinys, kaipmat atsidūrė interneto portaluose, o komentatoriai liejo įtarimus dėl jūsų netradicinės lytinės orientacijos. Kaip atlaikėte tokias apkalbas?
Donata:
Tų apkalbų nebuvo daug – juk niekas iš pažįstamų net neužsiminė apie tą bučinį. O pamačiusios interneto komentarus tik pasijuokėme.Man buvo juokinga, kad žmonės taip neadekvačiai reaguoja ir pradeda galvoti nesąmones, kurti kažin kokias potekstes.
– Žaibiškai pavyko taip nuoširdžiai pasibučiuoti?
Milda:
Nerežisavome. Specialiai nepozavome. (Šypsosi.) Mus apėmė nenusakomas džiaugsmas tapus Europos čempionėmis.– Kas nulėmė, kad tik šįmet vasarį sėdusios į vieną valtį pirmose varžybose iškovojote aukso medalį?
Donata:
Treniruotės strigo. Dviese rimtai padirbėjome kiek daugiau negu porą mėnesių.Milda: Sėkmę lėmė Donatos patirtis. Juk ji – vyresnė.
– Donata, prieš tai dalyvaudavote tik vienviečių valčių varžybose. Esate tapusi Europos ir dukart pasaulio čempione. Kodėl persėdote į dvivietę valtį?
Donata:
Užuominų, kad su Milda galėtume irkluoti dvivietę valtį, išgirsdavau ir iš Lietuvos irklavimo federacijos, ir iš Lietuvos olimpinio sporto centro. Mūsų galimybės buvo aptarinėjamos beveik dvejus metus. Mums pasiūlė vykti į papildomą atranką dar prieš Londono olimpiadą. Kadangi turėjau kelialapį į žaidynes kaip vienvietės irkluotoja, nenorėjau rizikuoti – susitelkiau į savo rungtį.Milda: Londono žaidynėms buvau per jauna ir per silpna.
Donata: Susėdome į vieną valtį pačiu tinkamiausiu metu. Be to, ir pati pagalvojau, kad vienvietė valtis – nebe man. Pabodo vienai irkluoti – atsirado monotonija.
Dabar turiu su kuo pasikalbėti, pasidalinti jauduliu. Net pačios sunkiausios treniruotės nebėra taip sunkiai įveikiamos.
– Irkluojant valtį jums reikėjo gludinti charakterius?
Donata:
Milda buvo jaunių rinktinėje, aš – suaugusiųjų, todėl atskirai vykdavo treniruočių stovyklos ir čempionatai. Retai susitikdavome. Buvome pažįstamos, tačiau nei kartu gyvenome, nei kartu treniravomės.Kai pradėjome kartu dirbti, man buvo sunku priprasti, kad dabar esu ne viena. Milda iš pradžių pastebėdavo, kad aš ją tarsi pamirštu, – nešuosi irklus ir nebendrauju.
Milda: Mačiau, kad Donatai buvo sunku priprasti prie pasikeitusios situacijos – treniruotis nebe vienai. Tačiau komandinė atmosfera svarbu siekiant gerų rezultatų. Netrukus mums sekėsi dirbti normaliai.
– Donata jums turbūt kaip mokytoja ėmėsi nurodinėti?
Milda: Nebuvo jokio muštro. (Juokiasi.)
Donata: Ir Milda man duoda nurodymų, ir aš jai. Kartais turiu pasistengti – ji mane daug ko išmokė. Man atrodo, esame panašios, nes abi – užsispyrusios.
Milda: Būna, kad ir susipykstame. Bet greitai susitaikome. Svarbu ilgai nesipykti, nes tai kenktų darbui. Todėl visuomet pasišnekame.
Donata: Pykčio nelaikau. Jį galima suvaldyti. Net likus keletui dienų iki Europos čempionato Sevilijoje susinervinau, nes viskas atrodė blogai: valtis judėjo ne taip, kaip reikia. Abi nervinomės.
Milda: Smulkmenos susikrauna ir gadina bendrą atmosferą.
Donata: Mes nesipykstame taip aršiai, kaip kiti irkluotojai. Esu mačiusi daug komandų ir galiu palyginti – manau, mes labai gražiai sutariame. Juk kitose komandose liejasi ašaros, skamba keiksmažodžiai.
Užsienio komandose yra netgi tokių irkluotojų, kurie po treniruotės išlipa iš valties ir eina į skirtingas puses. Jie po treniruočių nebendrauja, neleidžia kartu laisvalaikio.
Tokie irkluotojai susitinka tik dirbti. Taip bendraujant irgi įmanoma pasiekti aukštų rezultatų, bet nenorėčiau, kad su porininku būtų tokie šalti santykiai. Juk turi panašiai mąstyti, siekti tų pačių tikslų.
Milda: Jeigu būtume labai geros draugės, greitai atsibostume viena kitai. Jeigu ir kartu irkluotume, ir kartu leistume laisvalaikį, greitai susipyktume. Gerai, kad gyvename skirtinguose miestuose. Todėl susitinkame tik tuomet, kai irkluojame.
Donatai esu užsiminusi: pasakyk, jeigu kokios nors mano būdo savybės nepatinka, neįsižeisiu. Ji dar nieko nepasakė.
Donata: Santykiais su Milda esu patenkinta, negalėčiau pasakyti, kad mes – ne draugės. (Juokiasi.) Treniruojamės ir kartu, ir atskirai. Kadangi gyvenu Kaune, treniruojuosi Lampėdžių karjere. Su Milda susitinkame Trakų ežeruose.
Milda: Visą pavasarį plušome stovykloje Graikijoje, netoli Atėnų esančiame Maratono mieste.
Donata: Stovyklose man patinka griežtas režimas: keliesi, valgai, treniruojiesi. O grįžus namo reikia lėkti į paskaitas – studijuoju kineziterapiją Lietuvos sporto universitete. Viską darau paskubomis, tai vargina.
Milda: Man dabar taip pat egzaminų sesija. Studijuoju ekonometriją Vilniaus universitete. Dar tik pirmas kursas. Mokykloje sekėsi matematika, todėl pasirinkau šias studijas.
Pirmą semestrą mokslai sekėsi gerai, antrą – nekaip. Kaip gali sektis, kai Lietuvoje nedaug buvau? Ketinu du egzaminus išlaikyti dabar, dar du pasilikti rudeniui.
– Todėl ir bendram laisvalaikiui laiko nelieka?
Donata:
Mūsų bendras laisvalaikis – kokiame nors oro uoste pasivaikščioti po parduotuves. (Juokiasi.)– Ką dažniausiai mėgstate pirkti?
Donata:
Ieškome gražių drabužių – prisiperku suknelių.Milda: Donata labiau mėgsta pirkti negu aš.
– Kokiomis progomis pasipuošiate suknele?
Donata:
Niekur ir taip nespėju, todėl dažnai atrodo, jeigu apsiaučiau aukštakulnius – dar labiau vėluočiau.Bet būna dienų, kai norisi pasipuošti: apsivelku suknelę, apsiaunu aukštakulnius. Taip apsirengiu, kai einu pasivaikščioti su draugu.
Europos čempionato uždarymo vakarėlyje, kuris vyko viename Sevilijos naktiniame klube, taip pat pasipuošiau suknele.
– Prieš sėsdamos į valtį pasidažote blakstienas?
Milda:
Susipinu plaukus į kasą, kad netrukdytų. Makiažas – saikingas, kasdienis. Pasidažau tik blakstienas.Donata: Aš irgi panašiai pasigražinu. Lūpų neryškinu. Raudonomis lūpomis pasirodyti varžybose – ne ta vieta.
– Ar turite talismanų?
Milda:
Ne.Donata: Laikomės gražaus ritualo – prieš startą viena kitai paduodame ranką, padrąsiname.
– Kuri labiau kelia paniką?
Donata:
Man tenka dažniau raminti Mildą. Sevilijoje mums labai gerai pasisekė pirmas atrankinis plaukimas pavėjui. Tačiau Milda išsigando, kad finale teks plaukti prieš vėją.Ji labai bijojo, kad visos mus aplenks. Stengiausi ją raminti: jeigu laimėjome pavėjui, laimėsime ir prieš vėją. Jokio skirtumo!
– Kam atveriate širdį po alinamų treniruočių, varžybų?
Donata:
Mane dvejus metus visur lydi buvęs Estijos rinktinės irkluotojas Valeri Prosvirninas. Vienas kitą puikiai suprantame.– Kodėl jis metė irklavimą?
Donata:
Iš dalies ir dėl manęs, nes važinėti iš Talino į Kauną gana sunku. Atsikraustęs į Kauną Valeri dirba treniruokliais prekiaujančios estų bendrovės atstovu ir man truputį padeda. Draugas labai nori mane treniruoti.– O Mildos širdis jau užimta?
Milda:
Esu viena.– Jeigu Donata ištekėtų, jūsų tandemas iširtų?
Milda:
Tada jos gyvenimas pasikeistų šimtu procentų.Donata: Iki 2016-ųjų, kai vyks Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, mano statusas nesikeis.
Pokyčius planuoju po olimpiados.
– Kokių turite tikslų?
Donata:
Artimiausi šios vasaros startai – studentų universiada ir pasaulio čempionatas. Tikiuosi, kad su Milda startuosime Rio de Žaneire.Milda: Žiūrėsime, kaip seksis pasaulio čempionate. Gal nieko neišeis, gal pamatysime, kad netobulėjame. Dar daug laiko iki olimpiados, daug kas gali pasikeisti. Dabar sunku ką nors spręsti.
Donata: Matote, Milda – pesimistė. (Juokiasi.) Aš – optimistė.
– Jūs savo optimizmu ir ištempsite valtį į auksinį finišą?
Donata: Dėl optimizmo ir pesimizmo pusiausvyros mūsų valtis nesvyruoja į šonus, bet šauna į priekį.
