Darganotais rudens vakarais Donalda ir Linas dažnai gurkšnoja arbatą, pasaldintą pačių išsuktu medumi. Šis ritualas vilniečių porai primena smagiai praleistas vasaros dienas Molėtų rajone, Balninkuose, įsikūrusio ūkininko E.Skrebės bityne, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Be bičių, ūkininkas turi avių bandą, vištų, ančių, žąsų ir kalakutų pulką. Ūkyje dirba tik šeimininkas, jo šeimos nariai ir bičiuliai. O viskas, kas užauga, naudojama savo reikmėms.
E.Skrebė džiaugėsi, kad talkininkų nereikia nei maldauti, kad jie pagelbėtų, nei raginti. Mat jiems atsilyginama natūraliais produktais – medumi, ėriena, paukštiena.
„Donalda trečius metus suko medų. Atvykusi į ūkį, ji išjungia telefoną ir pasineria į darbą. Šiais metais ji kone visą medų išsuko pati“, – bičiulę gyrė E.Skrebė.
Ūkininkas užsiminė, kad Donalda ankstesnius mylimuosius taip pat patikrindavo bityne.
Tačiau jie nebuvo pernelyg sužavėti tokio darbo.
E.Skrebei Linas paliko geriausią įspūdį iš visų kandidatų į atlikėjos širdį, nes jie su Donalda prie avilių sukosi kaip darnus duetas.
D.Meiželytė galėtų bitininkystės pamokyti pradedančius bitininkus, mat per trejus metus įgijo nemenkos patirties.
„Tiesą sakant, medaus aš taip ir nekopinėjau, nes šis darbas yra sudėtingas. Į avilius medaus ėjo vyrai, apsivilkę specialius bitininko drabužius ir nešini dūminėmis dumplėmis.
Aš ištrauktus korius bitininko namelyje priimdavau ir specialiomis šukutėmis medų akiuodavau“, – pasakojo dainuojanti bitininkė.
Bitės darbininkės ruošia avilius žiemai, suneša medų ir jį rūpestingai aplipdo vašku, kad neištekėtų.
Norint išsukti medų, reikia jį išlaisvinti iš korių, nulupant paviršinį vaško sluoksnį.
Dainininkė pastebėjo, kad kai kurie koriai buvo nevisiškai užakiuoti, nes bitės nespėjo prinešti daug medaus.
Tačiau Donaldai į rankas pakliuvo ir nemažai sunkių korių, jai teko prie abiejų korio pusių gerokai paplušėti.
„Į būgną dedami trys koriai, tuomet būgnas sukamas, ir išcentrinė jėga ištaško medų ant būgno sienelių, kuriomis tas Dievų nektaras nuteka į apačią pro specialų latakėlį“, – bitininkystės paslaptimis dalijosi D.Meiželytė.
Vyrai išeidavo, padūmydavo ir jau netrukus grįždavo su naujų korių stirta, o Donalda su tomis šukutėmis vos spėjo suktis!
„Šie metai buvo gausūs medaus, nes nebuvo taip, kaip praėjusią vasarą: arba liūtis, arba kaitra, o to bitės nemėgsta. Tad šią vasarą medaus prisukome nemažai.
Medus skanus ir aukštos kokybės. Laboratorija nustatė: viename litre – kone po pusantro kilogramo medaus.
Tai rodo, kad medus išsuktas kokybiškai, mažas jo vandeningumas“, – vasaros gėrybėmis džiaugėsi D.Meiželytė.
Kadangi ūkininko aviliai vieni nuo kitų stovi dideliu atstumu: vieni pievose, kiti prie liepų, treti prie miško (mat trijų kilometrų spinduliu gali gyventi ne daugiau kaip penkios bičių šeimos), pagalbininkai išsuko medaus mišinį.
Nors D.Meiželytė nėra vabzdžių mėgėja, su bitėmis ji susidraugavo.
Dainininkė perprato ir bites vagiles. Mat jos medų neša iš kitų avilių arba jau išsuktą iš bitininko namelio. Jas Donalda iš namelio gražiuoju išprašydavo klevo lapu.
Bitininkei teko ne kartą vagiles ir gelbėti, jei jos įkrisdavo į būgną ar meduje skęsdavo.
„Jau, atrodydavo, negyva bitelė, bet išneši į lauką, padedi visą meduotą ant žolės, o po kelių minučių ji jau skraido, nes kitos bitės nuo jos medų nuvalgydavo ir taip išlaisvindavo“, – dalijosi įspūdžiais D.Meiželytė.
Sukant medų jai įgėlė dvi bitės, kurių nepastebėjo ropinėjančių ant korių. Įgeltas dainininkės pirštas gerokai ištino.
Kita bitė įsisegė į galvą, tačiau patinimo ar didelio skausmo dainininkė nejuto.
Menkus nesklandumus atpirko malonumas dirbti gamtoje. Tad Donalda ir kitąmet mielai suks medų, jei šeimininkas pakvies į talką.
Su ūkininku D.Meiželytė susipažino per jo žmoną Rositą, kuri modeliuoja sceninius drabužius. Kvietimai į talką ūkyje linksmosios dainininkės neišgąsdino.
Ūkininko sodyboje dažna viešnia – ir bliuzo atlikėja Arina Borunova. Balninkuose apsilanko ir jos sūnus Martynas, kuris yra Eugenijaus ir Rositos Skrebių krikštasūnis.
„O kokias sriubas Arina moka ant laužo paruošti, jai turbūt tai įgimta. Mano užauginta aviena ir Arinos kulinariniai sugebėjimai – tobulas derinys“, – patikino E.Skrebė.
Asfalto vaikas tapo ūkininku
Vilniuje gyvenantis verslininkas E.Skrebė vienuolika metų ūkininkauja Balninkuose, Molėtų rajone. Ūkininkas turi 100 hektarų žemės, iš kurios 28 hektarai yra pievos. Likusi žemė nuomojama.
Lapkričio 13 d. Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, lankydamas pavyzdinius ūkius, neaplenkė ir E.Skrebės valdų. Mat šis ūkininkas iš kitų išsiskiria plataus spektro veikla.
E.Skrebė augina 60 avių, 200 vištų, po 20 žąsų ir kalakutų, 60 ančių. Avių ir paukščių mėsa naudojama šeimos reikmėms.
Ūkininkui pelną krauna bitės – E.Skrebė turi 29 bičių šeimas. Šįmet surinko apie 1 toną medaus. E.Skrebė apskaičiavo, kad bitės jam sunešė apie 15 tūkst. litų pelno.
Prieš penkerius metus ūkininko valdos išsiplėtė į Balninkų seniūnijos Šmotiškių kaimą, kuriame jis laiko Romanovo ir Lietuvos šiurkščiavilnių veislės avis. Šios veislės avis E.Skrebė augina dėl to, kad jos nėra reiklios aplinkai.
Be to, Romanovo veislės avys veda po du tris ėriukus ištisus metus ir jos neturi specifinio avies kvapo. Lietuvos šiurkščiavilnės turi specifinį kvapą ir jauniklių atsiveda tik žiemą. „Avieną valgome patys. Sūrių negaminame. Vilnomis apšiltinu tvarto sienas“, – apie avių auginimo naudą pasakojo E.Skrebė.
Matematikui E.Skrebei darbas Vilniuje – pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o ūkis ilgokai buvo kaip pomėgis. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau vilnietis iš jo gauna pajamų.
E.Skrebei ūkyje talkina žmona, du sūnūs ir draugai. Dėl to vilnietis išsiverčia be samdomų darbininkų. Be to, vyras įsitikino, kad kaime sunku surasti alkoholiu nepiktnaudžiaujantį darbininką, todėl jis ir verčiasi tik artimųjų ir bičiulių talkomis.
Ūkininkavimo įmanoma išmokti. Tuo įsitikino E.Skrebė: „Esu asfalto vaikas, visą gyvenimą praleidęs Vilniuje. Anksčiau neturėjau jokio supratimo apie ūkininkavimą. Tačiau išmokau auginti avis, mylėti bites.“
E.Skrebė dar nežino, kam ateityje perduos ūkį. Mat suaugę sūnūs, baigę universitetus, į ūkį atvyksta tik patalkininkauti, o atsakomybės naštos nenorėtų prisiimti. „Ūkis tapo nenuostolingas tik padidinus bičių šeimų ir avių skaičių. Jau treti metai gaunu išmokas už mėsines avis“, – džiaugėsi E.Skrebė.
