Aktorius K.Sakalauskas gali puikiai suvaidinti ir nusmurgusį girtuoklį, ir chuliganą, ir naująjį lietuvį. Televizija jį vis dar vilioja.
Tačiau vyras jau metus darbuojasi ugniagesiu gelbėtoju, o prieš mėnesį tapo ir naru.
Su K.Sakalausku kalbėjomės jam budint gaisrinėje. Vos pasibaigus šiam pokalbiui pasigirdo čaižus iškvietimo signalas. Karolio akys sublizgėjo. „Viskas, lekiu. O jūs išeisite pro šias duris”, – šūktelėjo jis ir neatsisveikinęs šoko į automobilį.
„Adrenalinas šiam vyrui reikalingas kaip oras”, – pamaniau nulydėdama jį akimis. Tačiau apie viską iš eilės.
– Esate sakęs, kad ugniagesio profesija žavėjotės nuo vaikystės. Nenusivylėte? – pirmiausia pasiteiravau K.Sakalausko.
– Ugniagesio darbu iš tiesų žavėjausi nuo mažų dienų, tačiau tikroji mano svajonė buvo aktorystė. Mokytojai man sakydavo: „Tau tik cirke dirbti. Juokini visus – neįmanoma vesti pamokos.” Aš atšaudavau: „Būsiu aktorius, o ne cirkininkas.”
Svajojau patekti į televiziją, vaidinti veiksmo filmuose.
O ugniagesio profesija nuo vaikystės kėlė virpulį. Atsimenu, kai su draugais išgirsdavome gaisrininkų sireną, sėsdavome ant dviračių ir lėkdavome paskui juos.
– Bet aktorystės trauka buvo didesnė, todėl ir pasirinkote studijas Muzikos ir teatro akademijoje.
– Šalia mūsų akademijos tuo metu buvo įsikūrusi 6-oji ugniagesių komanda. Ne kartą savo automobiliu važiuodamas iš paskaitų esu nusekęs paskui ugniagesių mašiną. Sykį paskui juos nuvažiavau iki Antakalnio galo. Ten pasistačiau automobilį ir stebėjau, kaip jie dirba.
Visą laiką širdyje kirbėdavo, kad pačiam būtų įdomu dirbti tokį pavojingą darbą. Juo labiau kad mano keletas draugų seniai dirba ugniagesiais. Kai susitikdavome kur nors vakarėliuose, tiesiog kvosdavau apie jų darbą.
Pasvarstydavau, kad aš irgi norėčiau tai patirti. Jie juokdavosi: „Eik tu, seni.” Bet aš pasidomėjau ir sužinojau – su aukštuoju išsilavinimu į ugniagesius priima iki 35 metų amžiaus.
– Ugniagesiu dirbate metus. Ar romantika neišgaravo?
– Neketinu su šia profesija susieti viso savo gyvenimo, tačiau šis darbas man vis dar teikia pasitenkinimą. Kiekvieną kartą išgirdęs aliarmą virpančia širdimi pagalvoju: „Na, dabar jau varom!”
Darbas puikus, tačiau sistema nepatinka. Pavyzdžiui, ministro įsakyme yra nurodyta, kad pamainoje turi dirbti 15 žmonių, bet pas mus jų yra tik aštuoni. Labai norėčiau, kad ši specialybė Lietuvoje būtų gerbiama taip, kaip visame pasaulyje.
Nuo senų laikų pas mus susidariusi nuomonė, esą ugniagesys yra tinginys, kuris nieko kito nenori dirbti. Liūdniausia, kad ir kai kurių mūsų vadovų požiūris panašus. Tačiau mes esame verti pagarbos – juk gelbėjame žmones.
– Vieną parą budite, o tris ilsitės. Bet turbūt ir namuose miegate budėjimo režimu?
– Namuose taip pat nemiegu kietai – galvoje visada kaukia sirena. Teigiama, kad ugniagesių gyvenimas po kiekvieno aliarmo sutrumpėja.
– Kokia yra jūsų darbotvarkė?
– Griežta. Ryte patikriname įrangą, patalpas. Po pusryčių einame į mokymų klasę, kur kartojamės senus ir mokomės naujų dalykų. O po pietų prasideda praktiniai užsiėmimai – lakstome po kiemą, purškiame vandenį, geriname operatyvumo rekordus.
Šiandien nardėme Žaliuosiuose ežeruose – reikia ruoštis darbui ant pirmojo ledo. Paskui – laikas, skirtas sportui. Yra sporto salė, kurioje po keletą valandų kilnojame svarmenis.
– Kokius reikalavimus turi atitikti asmenys, norintys tapti ugniagesiais gelbėtojais?
– Pirmiausia tikrina psichiatras, psichologas. Paskui – venerologas, kiti gydytojai. Turėjau pateikti visą savo ligos istoriją nuo pat kūdikystės.
Žinoma, reikia atitikti fizinius normatyvus: padaryti tam tikrą skaičių prisitraukimų, iškelti tam tikrą kiekį kilogramų, greitai bėgti.
Pavyzdžiui, norėdamas surinkti 10 balų 3 km bėgimo rungtyje turi šį atstumą įveikti per 11 minučių. Jei nesi baigęs aukštosios mokyklos, privalai išlaikyti specialų testą.
– Po 10 mėnesių mokymų tapote ugniagesiu gelbėtoju, padirbėjote pusmetį ir nusprendėte dirbti dar pavojingesnį darbą – tapti ir naru.
– Ten dar sunkiau patekti, reikalavimai du kartus griežtesni. Pustrečio mėnesio vyko mokymai pajūryje, nardėme mėšlu atsiduodančioje Danės upėje, ežeruose, karjeruose.
Darbas tikrai ne iš maloniųjų. Tau sako: „Ten ką tik nuskendo žmogus.” Paneri ir nieko nematydamas šliauži pilvu. Užčiuopi kažkokį daiktą. Supratęs, kad tai ne skenduolio koja, o butelis, lengviau atsikvepi.
– Atrodo, kad tai jums patinka.
– Taip, tokios nesąmonės mane „veža”. Pamenu, psichiatrė manęs klausė: „Kodėl nori tapti ugniagesiu?” Sakau: „Man patinka sportas, o sporto salės man nepakanka.” „Vadinasi, jauti malonumą save kankindamas?” – vėl klausia. Sakau: „Jei potraukį į ekstremalius dalykus jūs vadinate savęs kankinimu, tai užrašykite, kad patinka.”
– Ar teko traukti skenduolį?
– Taip. Moterį, kuri nusiskandino. Visur vežiojuosi filmavimo kamerą, tą operaciją taip pat nufilmavau.
Pamainos vadas negalėjo žiūrėti filmuotos medžiagos – išėjo iš kabineto. Po tos operacijos savo kolegoms sakiau: „Jeigu naktį rėksiu, vadinasi, ta moteris atėjo man padėkoti.”
Pirmomis dienomis iš tikrųjų jos atvaizdas stovėjo akyse, bet naktimis iš lovos nešokinėjau.
– Ar iš viso ko nors bijote?
– Nebijau nei aukščio, nei vandens, nei ugnies. Bijau vienatvės. Ilgiausiai vienas išbūti galiu parą, nuo vienatvės man pradeda spausti smegenis.
Jei kokią dieną tenka pabūti be šeimos, skambinu žmonai, sakau: greičiau atvažiuok su vaikais, nes norisi verkti. (K.Sakalauskas su 39 metų žmona Jolanta augina ketverių metų dukrą Eliją ir penkerių metų sūnų Ajų. – Red.).
– Kas daugiau adrenalino suteikia – ugnis ar vanduo?
– Ugnis yra baisesnė. Ji yra labai galinga. Atrodo – gesini liepsną, o ji nuo tavo pastangų ima dar labiau plisti. Tu pili į ugnį vandenį, o ji tau špygas rodo.
Kartais gaisrą tenka malšinti visą parą. Esu gesinęs ir naujų namų, ir pirčių, bet ypač ekstremalių situacijų dar nepasitaikė, apdegusių žmonių nesu matęs.
– Ar kačiuką iš medžio yra tekę kelti?
– Teko. Kartą bandėme iškelti kačiuką iš eglės, kurios aukštis – sulig penkių aukštų namu. Kačiukas užsikabarojo iki viršūnės, šeimininkė sakė, kad jis ten tupėjo tris paras.
Bandėme lipti į medį, tačiau kačiuko nepasiekėme. Tuomet užlipome ant namo stogo ir papurškėme į jį vandeniu. Kačiukas tik „miau” – ir šleptelėjo tiesiai į rankas šeimininkei. Po sėkmingos operacijos moteris mums net pinigų siūlė.
– Paėmėte?
– Ne. Pinigų mes niekada neimame. Dėl to ir esame pagarsėję kaip mažiausiai korumpuoti pareigūnai.
Kartą užgesinome vienos moters namą, o ji atsargiai ir sako: „Vyrai, nedrįstu siūlyti jums butelio.” Mes ėmėme juoktis – kodėl gi nedrįstate? Tačiau ji davė kavos ir saldainių.
Noriu žmones paraginti, kad jie nebijotų atsidėkoti. Juk gali įdėti ir svogūnų, ir bulvių, ir kopūstą. Tai ne kyšis, o dovana.
Aišku, pasitaiko ir tokių atvejų – užgesini namą, o šeimininkai ima priekaištauti, kad suliejai kilimą.
– Kokia sunkiausia buvo jūsų darbo para?
– Sunku, kai tenka gesinti gaisrą žiemą, naktį. Malšindamas ugnį apsilieji ir tampi dideliu varvekliu.
O vasarą, kai dirbi karštyje, pavyzdžiui, gesini degančią žolę, gali gauti šilumos smūgį.
Dar sunku su 20 kg sveriančiu aparatu bėgioti iki 12 aukšto ir atgal.
– Ar ugniagesiai rengia naujokų krikštynas?
– Taip. Per pirmąjį gaisrą. Mane taip pat krikštijo.
Malšinome liepsnas, o kolegos ir sako: „Karoli, nunešk už kampo sudegusią spintelę.” Kai padariau, kaip liepta, į mane iš visų pusių pasipylė vandens srovės. O buvo žiema, gal 15 laipsnių šalčio.
– Ar vaikai neketina sekti jūsų pėdomis?
– Sūnus dar nėra apsisprendęs. Jis manęs vis klausia, kodėl nesu policininkas. Sakau: negalėčiau bausti žmonių, man patinka juos gelbėti.
– Ar žinote kokių nors anekdotų apie ugniagesius?
– Jų nėra daug. Štai vienas. Pamainos vadas pavaldiniams lėtai sako: „Renkitės, važiuosime. Gaisras.” Visi pradeda skubiai rengtis. Vadas: „Neskubėkite, iš lėto.” Ugniagesiai nustemba: „Kodėl?” Vadas: „Mokesčių inspekcija dega.”
– Jūs pats buvote patekęs į juokingas situacijas?
– Aš – ne. Tačiau kai dirbau televizijoje, ugniagesiai mums prieš filmavimo kameras kelias yra pasakoję.
Įsiminė viena istorija. Ugniagesiai gavo pranešimą, kad vonioje užsitrenkė moteris. Gelbėtojas, išlaužęs duris, iš tiesų išvydo moterį, susisupusią į rankšluostį.
„Man reikėjo užsirašyti jos vardą, pavardę, tačiau neturėjau kur dėti šalmo, – pasakojo gelbėtojas. – Paprašiau, kad moteris palaikytų. Ji paėmė šalmą, tuomet nukrito rankšluostis.”
„Na, ir kas buvo toliau?” – smalsiai ėmėme kamantinėti ugniagesį.
„Tai ir viskas”, – sutrikęs atsakė tas.
