Moteris įsitikinusi, kad kuo daugiau vaikystės širdyje, tuo žmogus normalesnis, tuo jam smagiau gyventi.
Paskutinio sniego fėja – toks Elos lėlės vardas. E.Tatarinova net neprisimena, prieš kiek metų ją sukūrė Baltarusijos menininkė Ana Balaš. Pastatyta lėlė beveik siekia žmogaus ūgį, sukurta ji iš porceliano – turi net įsiūtą širdį, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Stilius".
Fėjos apdarai – ne šiaip iš audinių likučių pasiūti. Vienas audinys – net iš XX amžiaus pradžios, pirktas Prancūzijoje, kitas kažkada puošė vieno Rusijos teatro sceną. Fėją kūrėja papuošė net savo iš močiutės paveldėta kamėja.
Tad lėlė – tikras istorinių citatų, prisiminimų ir moteriškumo mišinys.
Kodėl jos toks vardas – Paskutinio sniego fėja?
„Nes ji sukurta vasarį, o tą mėnesį gimusi ir aš“, – sakė Ela.
Fėja jai – ne šiaip interjero puošmena, o gyva būtybė. Jei tik Ela užsisuka kasdienybėje, jaučia, kad lėlė būna nusiminusi ar net pasipūtusi. Tuomet moteris pataiso jai suknelę, koketiškai uždeda skrybėlę ir pakalbina.
Kaip su gyva būtybe su lėle bendrauja ir dvejų metų Elos anūkė Alisa. Močiutės namuose yra dar viena – paprastesnė Belgijoje pirkta lėlė. Su ja mažylė čiauška lyg su sau lygia. O štai į fėją ji visuomet kreipiasi iškilmingiau, bendrauja lyg su tikra dama.
Tiksliau, kalbėti už lėlę privalo Ela – užduoda svarbių mažylei klausimų, ją pagiria už naujus laimėjimus. Tik atlikusi šį ritualą Alisa užsiima kitais vaikiškais savo reikalais.
„Mes be reikalo užmirštame vaikystę, – įsitikinusi E.Tatarinova. – Ypač šiais skubos laikais lėlė, kaip ir bet kokia širdžiai miela veikla, yra vienintelis būdas nors trumpam sustoti ir nuraminti savo sielą, mintis.“
Ji puikiai prisimena vaikystėje turėtas lėles. Su didžiausia aistra žaisdavo ne tik su jomis, bet ir su porcelianinėmis statulėlėmis – labiausiai patikdavo balerinos. Neseniai pamačiusi tokią pat antikvariate Ela neatsispyrė pagundai ją nusipirkti. Ir balerina, ir fėja visuomet keliauja kartu, kad ir kur Ela su savo vyru verslininku Jefimu Borodulinu gyventų ar ilgiau apsistotų.
Fėja Ela neapsiribos – šiuo metu planuoja užsisakyti pas kokį nors menininką lėlę pagal savo susidėliotą įvaizdį. Ir norėtų jai kurti drabužius bei papuošalus – kaip tikrai moteriai.
Gal geriau imti ir nusipirkti jau gatavą lėlę – kad ir gražuolę Barbę?
„Barbės man nepatinka, kaip ir šiuolaikinės visuomenės vystymasis. Aš dalį amžiaus nugyvenau viename tūkstantmetyje, dabar stojo kitas, matau, kaip dingo, išėjo kai kurie svarbūs dalykai, o su jais – ir siela.
Taip, aš pati daug keliauju, kuriu šiuolaikinius drabužius, naudojuosi kompiuteriu, bet pasigendu kai ko, kas žmogui labai svarbu, to, kas jau išėjo. Taip – skristi lėktuvu patogu, bet nebeliko laiko galvoti.
Atrodo, kad mes išsilaisvinome, ar ne? Bet iš tikrųjų tik dar labiau susivaržėme – aplinkui tvyro sumaištis ir nieko nereiškiantis triukšmas.
Kai keliauju, pastebėjau, kad geriausiai jaučiuosi ten, kur yra daug paminklų, senosios kultūros ženklų. Gal kai kam atrodo, kad praeitį verta pamiršti, bet aš ją jaučiu visu kūnu“, – kalbėjo Ela.
Ji įsitikinusi, kad jei žmogus neįsileidžia pasakos, stebuklo į savo gyvenimą, jį tikrai leidžia beprasmiškai.
Kaip reaguoja aplinkiniai, sužinoję, kad Ela turi tokią draugę – lėlę?
„Supažindinu su fėja savo draugus. Ir, žinote, nesutikau nė vienos moters, kuriai nepatiktų lėlės. Moterys tik pamiršo, kad su jomis galima žaisti“, – mirkteli su šypsena Ela.
