Pusryčius jis valgo negausius, mat nenori perkrauti skrandžio. Kavą irgi renkasi silpnesnę. Po laidos įrašo žurnalistas mielai pereina LRT koridoriais, pasveikina kolegas gimtadienio proga ar apkabina kokią nors gražią panelę ir rėžia komplimentą, kad šiandien ji – dar gražesnė.
A.Čekuolis džiaugiasi, kad gyvena netoli televizijos, todėl į namus mėgsta parkeliauti pėsčiomis. Pietauja kokybiškai ir būtinai – su taure vyno.
„Mano taurė didelė, 600 mililitrų, bet norma pietums – labai aiški. Ant dugno. Kokį vyną geriu, priklauso nuo nuotaikos, o ne nuo to, ką valgau. Galiu ir prie žuvies gurkštelėti raudonojo. Žinoma, vynas turi būti neblogas“, – sakė rašytojas.
Po pietų jis drimba pogulio. Šio ritualo A.Čekuolis laikosi jau 40 metų. Toks įprotis atsirado jam gyvenant atogrąžose. Šiltuosiuose kraštuose labai sunku bėgioti – jei nesuspėdavo į autobusą, nueidavo ramiai ir laukdavo kito.
„Ispanijoje, Portugalijoje po pietų būtina pagulėti! Tegul žmonės nedrybso Švedijoje, Lietuvoje. Tropikuose tai būtina, o praleidęs ten daug laiko įpratau ir tęsiu šią sau mielą tradiciją jau daug metų. Ne tik paguliu, bet būtinai užmiegu. Norma – ne daugiau nei valandą.
O pabundu vėl kaip agurkėlis, žmonės geri ir gražūs, piktumas išgaruoja“, – kalbėjo žurnalistas.
Atsikėlus šventas reikalas – popiečio arbatėlė. Ne veltui britai ją sugalvojo, įsitikinęs Algimantas. Juk net per karą jų patrankos nustodavo šaudyti 17 valandą, kad kareiviai galėtų išsivirti arbatos.
Anksti, apie 6 valandą, A.Čekuolis keliasi visada. Mat jam gaiviausias laikas – rytas. Rytą jam giedra galvoje, rišasi mintys, išplaukia reikiami prisiminimai, atsiranda reikiamų žodžių, šmaikštumo. Viską, ką yra parašęs, jis sudėjo rytais, iki vidurdienio.
Popietes A.Čekuolis skiria skaitymui. Žurnalistas prenumeruoja daug užsienio spaudos internete, kai kuriuos leidinius gauna popierinius.
Tarp jo spaudos – ir Singapūro, Honkongo, Japonijos, Lotynų Amerikos dienraščiai bei savaitraščiai. Žinoma, ne vienas britų, amerikiečių, vokiečių, lenkų leidinys.
„Nemanykite, kad skaitau juos visus – tai neįmanoma! Pasižiūriu turinį, kuriame iškart aišku, kas mane sudomins.
Pavyzdžiui, savaitgalio „The New York Times“ būna net 200 puslapių! Tad atkreipiu dėmesį į turinį, kuriame redakcija rekomenduoja labiausiai dėmesio vertus straipsnius.
Pavyzdžiui, man rūpi Amerikos prezidento Baracko Obamos kova su sveikatos sistemos reformų priešininkais, nors Lietuvai tokia tema – nė motais.
Saugau tuos tekstus, kurie turi prasmės Lietuvai. Per savaitę surinktą pasaulio spaudos košę kaip banginis planktoną iškošiu. Noriu kalbėti apie tai, kas aktualu pasauliui, bet iš manęs juoksis, jei pasakosiu tą patį, ką rašo lietuvių spauda.
Turiu rasti kitokį aspektą, kolegų žurnalistų dar neužgriebtų dalykų.
Neliepiu žiūrovui galvoti vienaip ar kitaip, šaltu veidu papasakoju faktus ir leidžiu jam susidaryti savo nuomonę. Pamėginkite vaikui pasakyti, kad nežiūrėtų į tą musę ant lubų!“ – smagiai kalbėjo A.Čekuolis.
– Kokius filmus mėgstate žiūrėti?
– Nežiūriu vaidybinių filmų. Kartais, kai pabandau, vėl suprantu, kad man neįdomu tai, ką parašė autorius ir suvaidino aktorius. Tai neturi nieko bendra su gyvenimu. Apgavystės, fikcija manęs nedomina.
Po vakarienės kad ir be jokio reikalo šokinėju po televizijos kanalus. Ieškau dvasios peno. Eteris dabar pilnas labai įdomių tikroviškų dalykų. „History“, „Discovery“, „Nature“, „Animal Planet“ – mano favoritai. Jei darosi banalu ar pernelyg sentimentalu, tiesiog perjungiu kanalą.
Gerbiu gerus darbus, tačiau man nuobodu žiūrėti, kaip žmonės rūpinasi benamėmis katėmis. Kur kas mieliau pažiūrėsiu dokumentiką apie Pompėjų iškasenas. Jei iš įdomumo išsižioju, kada nors tą pavyzdį panaudosiu. Man tai vertinga.
– Ir jūsų pastaroji knyga „Generolo Sena Karvė istorija“ – tikri, išgyventi faktai, o ne fantazijos.
– Smaginausi rašydamas, kaip rodžiau špygą sovietams. Kišenėje! Dirbau užsienyje, gavau gerą algą – ir neapsimokėjo, ir bijojau tą špygą rodyti viešai. (Juokiasi.) Būčiau kritęs labai skaudžiai.
Apie tai rašyti yra įdomu. Įdomiau negu gyvenimas žmogus nesukurs. Arba sukurs melą, rožinius romaniukus. Likau faktų vergas. Bet bandau ant tų faktų joti, o ne būti jų savaime nešamas.
– Ką renkatės vakarienei?
– Nebijau vakarieniauti sočiai ir mėsiškai. Bet mėsa turi būti gera. Jos gali būti nedaug, bet tai neturi būti vakarykštis kotletas. Mėgstu ir žuvį. Vis dėlto geriausia man – 30 gramų kumpio ir gera grūdėtoji duonelė.
Vakarieniaujant man nereikia televizoriaus – man patinka žiūrėti į priešais sėdinčią žmoną Editą.
– Ką, jūsų nuomone, vyrai atlieka geriau nei moterys?
– Vyrai geriau nei moterys rodo pavyzdį auklėdami berniukus. Dažnai – ir mergaites. Ne pamokslais, ne gražbylystėmis, o vyriškumu auklėti savo vaikus yra svarbiausias uždavinys kiekvienam vyrui. Uždirbti duonai, butui reikia, bet didžioji paskirtis – vaikų auklėjimas.
Vyrai geresni kare. Mačiau moterų Amerikos, britų kariuomenėse. Jos ten priimtos, kad nebūtų diskriminacijos. Būdamas karo korespondentas ėjau į kautynes kartu su tomis moterimis, kurios buvo šunų, ieškančių minų, vadovės.
Nieko džiaugsminga nėra, kai pro ausis švilpia kulkos. Ir labai baisu! Ir man sušlapdavo marškiniai.
Gauti kulką į kaktą tik dėl to, kad esi smalsus, neatrodė garbinga. Sukandęs dantis tylėdavau, o moterys spiegdavo! Ir bėgdavo palikusios šunis, natūraliai suveikdavo savisaugos instinktas. Vyrai, taip pat ir aš, spiegdavome viduje, bet niekada garsiai. Ėjome į priekį.
Moterys geresnės visur, kur reikia jausmo. Jei man reikia aprišti sužeistą pirštą, vyrų minioje dairysiuosi moterėlės ar panelės. Ji tai padarys geriau ir su šypsena.
Labai gerai, kai moteris yra valdžioje. Pasaulyje valstybių vadovių moterų vis daugėja. Kodėl? Gavusios valdžią moterys į tautą, valstybę žiūri kaip į savo šeimą.
Nė viena moteris valdžioje neapsivogė ir nesukėlė skandalų, neįsivėlė į meilės istorijas, kaip kad visi prancūzų prezidentai.
Visi iki vieno! Juk jiems scenas kelia jau net ne žmonos, o meilužės, pamestos dėl dar gražesnės ar geresnės. Su moterimis valdžioje tokių dalykų nėra.
Vyrai valdžioje valstybę mato kaip grobį.
– Ko bijo Algimantas Čekuolis?
– Tai keičiasi. Buvo laikas, kai bijojau pasirodyti juokingas. Dabar kartais norisi tokiam būti.
Buvo laikas, kai labai bijojau mirties. Klaidingai pavadinau vieną savo knygų „Šešios progos numirti“. Paskui labai gailėjausi jau panaudojęs pavadinimą, o iš tiesų tokių progų, kai stovėjau ant slenksčio, vėliau suskaičiavau 17!
Bijočiau negražios mirties: skausmų, negražių, nešvarių su mirtimi susijusių dalykų. Negražaus biologinio elgesio, proto aptemimo. Bet manau, kad taip nebus. Kuo toliau, tuo ramiau į tai žiūriu.
Turiu du jaunesnius brolius, pasikalbame. Žinau, kad man artimiausi žmonės suprastų, jog čia – ne tikrasis Algis, o pamušalas.
Nepasiduodu likimo valiai, stengiuosi vaikščioti, nors man jau sunkiau. Kritau, susižalojau stuburą, turėjau pusmetį nejudėti. Niekas nieko nepastebėjo, vis tiek dariau savo darbus.
Bet nusilpo raumenys. Greitai ir toli eiti man sunku. Labai to gailiuosi, nes vaikščioti po 5 kilometrus per dieną – didžiulis malonumas, kurį mums duoda gamta.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar ką nors gyvenime keistumėte? Ar gailitės kokių nors savo poelgių ar akimirkų?
– Labai daug klaidų padariau! Daugiausia – buityje. Esu netikęs verslininkas – mėgstu pradėti, bet neužtenka ištvermės, kantrybės ir valios tęsti. Kai reikia ką nors kietai padaryti, suglembu. Dėl to džiaugiuosi, kad dabar gyvenu tik iš intelektualinio darbo. Man užtenka.
Esu nusikaltęs kelioms moterims. Kai kurios manė, kad jei perėjai gatve kartu už parankės ar nuėjai į šokius, pasėdėjai dukart kavinėje, turi tuoktis. Seniau taip būdavo. Sugadinau jų reputaciją. Vakarienė juk galėdavo baigtis ir pusryčiais.
„Tu nori, kad ją vesčiau po Čekuolio?!“ – esu girdėjęs vyrų atsiliepimų.
O panelė liko netekėjusi. Deja, bet tokių buvo ne viena. Buvo ir neaiškių savižudybių, ir ne vien Lietuvoje. Trys. Tai jau daug tragiškiau nei neįvykusios vestuvės. Laiškuose jos nerašė, kad esu kaltas dėl jų mirties, tačiau tai įvyko po to, kai pasukome skirtingais keliais.
Vieną merginą sapnuoju iki šiol. Kai išsiskyrėme, ji susirgo skrandžio vėžiu. Ir žaibiškai mirė.
Kokia mano kaltė? Negalėjau visų panų vesti. Kai kurios, tai žinodamos, vis tiek ėjo kartu. Žinojo, kad mes – ne pora. Būdavo, kad ir sakydavau: „Nieko iš to neišeis.“ „Tiek to“, – atsakydavo man.
Bijau save vadinti kazanova. Moterų buvo daug – kaip sniego. Bet labai dažnai – be jokių mano pastangų. Dabar, šiame saulėtekyje (kuris man labai gražus!), nejaučiu net smagumo jas prisiminti. Ypač jei jos buvo nuskriaustos. Jei buvo gerai – prisiminti malonu. Gera turėti tokį vidinį albumą, bet biografijoje niekada to nerašysiu.
Knygos „Generolo Sena Karvė istorija“ ir „Šešios progos numirti“ yra autobiografinės. Kodėl? Mane pradėjo kalbinti leisti rašyti mano biografiją. Du rimti ir solidūs žmonės – moteris ir vyras, nepažįstantys vienas kito.
„Tu papasakosi, aš užrašysiu“, – sakė man jie.
Pasibaisėjau! Negaliu visko papasakoti – kai kas skambės kaip pasigyrimai, kai kas atrodys nuvalkiota, nors aš pats žinau, kad taip nėra! Juk net ir Didžiosios Britanijos karalienė krapšto nosį! Tik to nedaro viešai.
Supratau, kad geriau savo knygose parašysiu kiek užmaskuotą biografiją. Bėda ta, kad dabar 2015 metams neturiu apie ką rašyti! Išsemta biografija.
Svarbiausi momentai užrašyti. Į pigesnius epizodus nebenoriu žengti. Gal rasiu kokį sprendimą? Bet kuriuo atveju tai bus tikrovė, nes tik ji turi vertės.
– Ar tos gyvenimo kelyje sutiktos moterys negalėtų būti vertos jūsų plunksnos?
– Ne. Daugelis jų gyvos. Kaip tai atrodytų? Galiu slėpti pavardes, duoti kitus vardus, bet ir Vilniuje, ir Maskvoje, kur studijavau, jos save pažintų. Ir jų artimieji pažintų.
Be to, tai jau būtų šioks toks nosies krapštymas prie žmonių. Diskretiškumas turi būti.
Štai Casanovos dienoraščiai, filmai apie jį yra išgalvoti. Girdėjau kalbų, kad jis buvo impotentas, todėl ir atsirado tokios fantazijos. Kas yra fantazija? Tai svajonė, dažniausiai apie neįgyvendinamus dalykus. Man svajoti nereikia net būnant 82 metų. (Juokiasi.)
Esu pusiau bajoras iš motinos pusės, todėl žinau, kad išlaikyti diskretiškumą būtina. Žinoma, tokiame mažame pasaulėlyje kaip Vilnius, kur vieni su kitais trinamės šonais, tai sunkoka. Ne, nerašysiu knygos apie moteris.
Galiausiai ten nelabai yra ir apie ką rašyti. Tuo reikia gyventi ir tai nutylėti. Jau geriau rašysiu apie audras jūroje.
– Ar įsivaizduojate dalyką, kurio šiandien negalėtumėte atleisti savo žmonai?
– Buvo laikas, kai už išdavystę, šuolį į kairę būčiau užmušęs. Buvau toks turkiškas totorius. Tačiau susidūręs su prancūzų šeimomis, visuomene buvau priblokštas jų tolerantiško požiūrio į neištikimybę.
Mane vimdė toks prancūzų požiūris. Jie kalbasi apie tai, diskutuoja. Stovime prie dramblių bandos. Grupė prancūzų turistų – vyrų ir moterų sau ramiai aptarinėja dramblio erekciją. O tonas toks, lyg jie kalbėtųsi, kokia kava skanesnė – su cukrumi ar be.
Jei žmona šoktelėtų į kairę, jai atsakyčiau 10-ia tokių savo šuolių. Galbūt 8-iais! Nekeršyčiau, išlyginčiau situaciją. Tai žmogaus vertės reikalas.
– Kaip lepinate žmoną, rodote jai dėmesį?
– Dažnai dovanoju žmonai gėlių be progos. Bet geriau to klausti ponios Editos. Ji dėstytoja, psichologė.
Kai artėja jos gimtadienis arba mūsų vedybų sukaktis, kankinuosi. Nes kartais užmirštu. Bet suprantu iš pasiruošimo, nervingumo, kad turbūt kažkas artėja. Tada pavagiu žmonos pasą, pasižiūriu ir padedu į vietą.
Man sunku parinkti dovaną. Jei daiktas pasitaiko geras ir reikalingas, nupirksiu nelaukdamas progos.
Dovanoju kitokias dovanas: iki gimtadienio dar toli, o aš įteikiu žmonai ir sau trijų savaičių kelionę į Kanarus.
Kai būname užsienyje, dovanoju Editai apsilankymą geroje krautuvėje. Sėdžiu pats prašmatniame fotelyje, skirtame lydintiems vyrams, ir gurkšnoju kavą. Panelėms tik pasakau, kad kai sąskaita bus paruošta, ją atneštų man. Tai nebūna dažnai.
Su Edita sugyvename gerai. Kuo toliau, tuo labiau vertiname savo draugystę ir pagarbą vienas kitam. Juk esant tokio amžiaus liepsnojančios aistros lieka nelabai daug. O jei kartais ir užsidega, paskui reikia daug kosėti. (Juokiasi.)
Edita pradėjo rašyti knygas. Didžiuliam mano džiaugsmui, tos knygos stovi pirmojoje perkamiausių knygų eilėje. Jos nekonkuruoja su mano knygomis, Edita rašo apie taikomąją psichologiją. Gerai rašo.
– Kaip renkatės aprangą sau? Pats ar pasitikite žmonos skoniu?
– Drabužius renkuosi pats. Jei esame kartu, pasiklausiu žmonos patarimo. Privalau turėti gerus švarkus ir marškinius. Mano prekės ženklas, veido dalis – kaklaskarės.
Šiandien filmavausi su golfu, nes žmona Italijoje lanko savo anūką ir padeda dukteriai. Ji man į televiziją išeiti be kaklaskarės neleidžia! O aš noriu keistis, parodyti ir kitokį įvaizdį.
– Ar dainuojate duše?
– Garsiai nebedainuoju jau senokai, bet mintyse – tikrai taip! Mintyse skamba visokia muzika: lietuviškos, angliškos, vokiškos, ispaniškos dainos. Mano sąmonė niekada nebūna tuščia – ten visada yra žodžių, svajonių, planų. Dainų – irgi.
Giminių susibūrimuose dainuoju tyliai, nes žinau, kad dažnai paimu ne tą natą. Ir balso amplitudė labai sumažėjusi. Negadinu chorinio dainavimo. Bet žiopčioju ir niūniuoju labai gerai.
– Kas šiandien jums yra laimė?
– Pasakysiu. Bet pagalvosiu ir apie žmones, kurie tai skaitys. Nenoriu jų pykdyti ar įskaudinti savo per dideliu optimizmu.
Mane džiugina kiekvienas rytas. Kai pabundu ir jaučiu save. Kai suprantu, kad dar esu gyvas. Darau mankštą, kurią gydytojai paskyrė dėl stuburo. Rytinę mankštą darau nuo 15 metų. Tiek pat laiko ir apsipilu šaltu vandeniu iki pusės, naudoju kontrastinį dušą.
Jei randu mintį, ką parašyti, jaučiuosi labai laimingas. Kartais to nebūna. Kartais jaučiuosi išsirašęs.
Mūza ne visada sėdi man ant peties. Mūzos vardas – juodas darbas. Nesuprantu, kai rašytojai, gaudydami Mūzą, geria degtinę. Aš irgi išgeriu degtinės, bet tik tada, kai būnu gerai padirbėjęs.
Kai dirbi kiekvieną dieną be pertraukų, įkvėpimas ateina savaime atėjus rytui. Jis, tas įkvėpimas, kaip alkanas veršis. Ateina ir nori pasigalynėti.
Kartą pabandžiau nedirbti. Išvykome su žmona į Kretą. Galvoju, pagulėsiu sau paplūdimyje kaip visi normalūs žmonės. Šeštą dieną mane ištiko mikroinsultas. Ligoninėje praleidau kelias dienas.
Mano organizmas gyvena su tam tikra įtampa, o staiga ji prapuolė. Ką daryti? Visų žmonių stiprėja tie organai, kurie yra naudojami. O tie, kurie paliekami likimo valiai, atrofuojasi. Turiu galvoje smegenis. (Juokiasi.) Neskaityti, nerašyti, nedirbti negaliu. Tai man yra laimė.
