Pomėgį gaminti moteris juto visuomet. Net studijų laikais, kai studentų bendrabutyje virtuvė būdavo koridoriaus gale, o joje tekdavo saugoti puodą su viralu, kad jo kas nors nenukniauktų, ji sugebėdavo erzinti bendramokslius gardžiausiais patiekalų kvapais, rašo žurnalas „Stilius".
Paradoksalu, bet gebėjimų ir aistros gaminti neatsinešė iš namų. Mamai vienai teko auginti Nidą ir jos brolį, maistą reikėdavo taupyti, nes produktų anais laikais tiesiog trūkdavo arba jie kainuodavo labai brangiai. Tad leisti paauglę į virtuvę eksperimentuoti niekam nešovė į galvą.
Vis dėlto Nidos mamos būta sumanios. Šeima gyveno Druskininkuose daugiabutyje, turėjo sodelį – mama visus metus, net ir siaučiant pūgai, mindavo dviračiu iki laikomų vištelių, kad jas palesintų. Kuo? Penkiaaukščio namo laiptinėje būdavo pastatytas kibiras, kaimynams paskleistas prašymas neišmesti maisto likučių, o rinkti juos vištukėms.
Tačiau buvo žmogus, kuris netiesiogiai tiesė Nidai kelią iki šiandienio momento – kulinarinės knygos „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena“ išleidimo. Tai močiutė.
Ne, ji nepatiekdavo lakštingalų liežuvėlių ar dangiškųjų migdolų. Į Sibirą iš Marijampolės ištremta moteris virtuvėje šeimininkaudavo ūkiškai – kad tik pakaktų šeimai maisto.
Net tremtyje močiutė to mokė vietinius. Mat paskerdę kiaulę kaimiečiai ją suvalgydavo per tris dienas, užgerdami degtine, o likusius metus vėl gyvendavo pusbadžiu. Užsisūdyti lašinių, išsirūkyti kumpių, dešrų, šiokių tokių atsargų pasidėti į šaltą podėlį bent pusmečiui į priekį – štai ko tremtinė išmokė sibiriečius.
Nida prisimena: kai ji buvo maža, močiutė išvykdavo kelioms dienoms doroti paskerstos kiaulės – žmonės ją noriai kviesdavosi į pagalbą atlikti tokio svarbaus darbo. Močiutė su mažyle eidavo į pievas rinkti „kolytų“ – Nidai neseniai išniro šis vaikystės prisiminimas ir dabar ji bando atrasti tas mažas sėklytes, kuriomis močiutė gardindavo skilandžius.
Nida prisimena laukdavusi močiutės viešnagės kaip šventės, nes tuomet anūkai būdavo lepinami įvairiausiais gardumynais, o gimtadieniai iki šiol siejasi su sielos ekstaze, kurią sukeldavo močiutės spurgos ir žagarėliai.
Knyga išleista, Nidos vyro, Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Dariaus Degučio, kadencija baigėsi – iki rugpjūčio šeima turi iš Tel Avivo persikelti į Vilnių.
Kadangi Nida penkerius metus gamino, pati fotografavo, stilizavo maistą, susikaupė daugybė virtuvės reikmenų. Būtent jie Nidai sufleruoja, kad namų Vilniuje virtuvę teks kaip reikiant rekonstruoti. Ji – kur kas erdvesnė ir patogesnė – bus projektuojama būtent pagal valgiui gaminti reikalingus prietaisus ir indus.
– Jei tektų pasiimti tik vieną daiktą iš virtuvės Tel Avive, kas tai būtų, kuris jums svarbiausias?
– Makaronų gaminimo mašina. Ji mechaninė. Nusipirkusi atradau, kad ji ne tik skanius makaronus gamina, bet ir leidžia jaukų, raminantį garsą sukant rankenėlę. Gaminant makaronus namus užlieja užburiantis garsas.
Nors svarbūs visi prietaisai – turiu jų daug, skirtų kiekvienai funkcijai, nes netikiu, kad kombainai gali gerai daryti viską.
– Jūsų tinklaraštyje nidosreceptai.lt, knygoje – rinktiniai patiekalai. Ar buvo dienų, savaičių, mėnesių, kai tekdavo virti sriubą iš kirvio?
– Ne tas žodis, labai sunkiai gyvenau, kai buvau studentė. Ištekėjau aštuoniolikos metų ir buvau jau antrame kurse, mat anksti baigiau mokyklą. Devyniolikos jau išsiskyriau. Viena auginau dukrą.
Ir dabar būna baisu prisiminti, kaip mudvi su drauge turguje nusipirkdavome po maišelį pieno ir kiaušinių miltelių, miltų. Prisikepdavome tokių liesų blynų ant vandens prieš paskaitas ir po jų... Nuo tų miltelių tokia smarvė...
– Nuo skyrybų iki antrosios santuokos prabėgo keliolika metų. Gal šiandien galėtumėte su moterimis pasidalyti ne tik valgio, bet ir gyvenimo receptu?
– Toms moterims, kurios šiandien nutraukusios vienus santykius norėtų kurti kitus, patarčiau neskubėti. Juk vis dar vadovaujamasi nuostata, kad geriau bet koks vyras negu joks. Mano principas kitoks – geriau nieko nei bet kas. Savojo išlaukiau. Žinoma, galima sakyti, kad man pasisekė – tiesiog likimas apdovanojo.
Man gyvenime svarbesni ne artimi, o tolimos ateities planai. Jei kas leistų rinktis, ar vieną dieną būti beprotiškai laimingai, o paskui – kaip išeis, ar penkerius metus palaukti ir po to mėgautis laime, tikrai rinkčiausi pastarąjį variantą.
– Koks jūsų tolimasis planas?
– Svarbiausia tvirta, stabili šeima, žmogus, kuris yra šalia tavęs, tvirta partnerystė. Nesakau meilė, nes ji turi skirtingas stadijas, o būtent partnerystė. Mano laimė – ramybė, šeimos parama. Jei šeimoje gerai, man gerai bet kur: Lietuvoje, Izraelyje ar kosmose.
– Kaip manote, kas nutiko, kad per pastarąjį dešimtmetį atsirado daugybė kulinarinių tinklaraščių, knygų, taip pradėjome rūpintis maistu?
– Ši revoliucija vyksta visame pasaulyje. Drįsčiau teigti, kad pas mus dar tik jos pradžia.
Išsispyrėme iš žemdirbio kaliošų ir užsigeidėme įvairaus stiliaus batelių. Taip ir dėl maisto – pradėjome galvoti, ką valgome. Pamenu pasakojimus, kaip iš darbų grįžęs senelis prašydavo duoti jam valgyti bet ko, nes „koks skirtumas, kuo apgauti skrandį“. Globalinių procesų prasme tai buvo dar visai neseniai. Juk buvo manoma, kad nesvarbu, ką suvalgysi, nes to niekas nematys. Štai rūbas ar automobilis matomas, tad jiems, o ne valgiui reikia skirti lėšų ir dėmesį. Ir tik dabar pamažu pradedame suvokti, kad mūsų išvaizda, savijauta priklauso nuo to, ką valgome.
Be to, pradėjome daugiau keliauti. Skonis ir kvapas – patikimiausi prisiminimų sergėtojai. Atklydęs pažįstamas kvapas jaudina ir po dvidešimties metų, tikrai tokių emocijų nekelia matytas paveikslas ar įspūdingas krioklys. Tad pasigaminti aplankytos šalies patiekalų – vienas nuostabiausių būdų vėl patirti gerų emocijų.
– Maisto gaminimas – jaukumo namuose kūrimas, meilės artimiesiems ženklas. Tačiau kai kurie žmonės mano priešingai – kad tai tik tuščias laiko leidimas.
– Priimu šią teoriją – yra žmonių, kuriems kančia gaminti, tai atsiliepia ir maistui, tad gal geriau tegu jie jo negamina ir neskriaudžia savo artimųjų. Jei kas nors geriau vietoj to sukuria eilėraštį, gal iš tiesų vertingiau užsiimti tuo, kas yra prie širdies.
Kartais girdžiu skundžiantis, kad gaminant maistą neturima prieskonių. Man užtenka druskos ir pipirų! Prieskonių reikia nebent kokiems nors egzotiškiems patiekalams, pavyzdžiui, indiškiems, kurių pagrindinis bruožas – būtent kvapai.
Bet mane stebina tai, kad per penkerius gyvenimo Izraelyje metus aš nė iš vienos moters neišgirdau, jog joms kančia ruošti valgį. O vaikų dažna izraeliečių šeima turi po keturis, religingos – po aštuonis. Ir maisto jos gamina ne tiek, kiek mes – kiekvieną šeštadienį ten dengiamas stalas taip, kaip pas mus kartą per metus Kalėdoms. O kur dar šventės, besitęsiančios savaites, ir žmonių – po trisdešimt valgytojų kasdien. Visa tai dar reikia sutvarkyti. Ir daro tai moterys su didžiule meile. Kalbu apie dirbančias, net labai svarbius postus užimančias moteris.
Pas mus dažnai girdžiu skundžiantis, kad virtuvėje tenka praleisti daug laiko.
– Kur slypi šio fenomeno paslaptis?
– Izraeliečiai turi maisto kultą gerąja prasme. Stalas kaip altorius, jie laimina, meldžiasi, dėkoja už maistą, mėgaujasi jį patiekdami, ruošdami ir tuo, kad jį valgo.
Štai ką noriu parsivežti iš Izraelio ir įgyvendinti – tradiciją kartą per savaitę visiems susėsti prie stalo. Sudėtinga tai įgyvendinti, nes mano dukra ir du Dariaus sūnūs – Londone.
Tokios tradicijos izraeliečiai laikosi labai griežtai. Kad ir ką veiktų, kokiose komandiruotėse būtų, penktadienį vakarop, šeštadienį visi skuba pas močiutę, nes ji stalą dengia balta staltiese, puošia nuostabiomis gėlių puokštėmis ir patiekia keliolika patiekalų. Televizoriai, telefonai, kompiuteriai išjungti – visi valgo ir bendrauja.
Esame ne kartą viešėję tokiuose susiėjimuose, šventėse. Pas mus dažnai žmonės skundžiasi, kad butas gausiam susibūrimui per mažas, kėdžių neužtenka, nėra vienodų lėkščių ir taurių. Izraeliečiams tai ne kliūtis – nupirks plastikinių, pasodins ant pagalvių, bet svarbiausia pabūti drauge. Tai padeda suprasti, kodėl keturiasdešimtmetis vienos didžiausių Izraelio įmonių vadovas paklusniai vykdo tėvo paliepimus – nurenka stalą, plauna indus, palydi svečius. Ir tai nėra koks nors užgujimas – tai didžiulė pagarba ir meilė, einanti iš kartos į kartą.
– Užregistruotą tinklaraštį nidosreceptai.lt jums dovanojo draugė. Kaip jai šovė tokia mintis?
– Draugės žino, kad mėgstu gaminti, – dažnai rengdavau kulinarinius vakarėlius. Pamenu, porą mėnesių mokiausi Meksikoje ir grįždama namo norėjau parvežti lauktuvių. Nepirkau suvenyrų – prisipirkau lagaminą kukurūzų miltų, prieskonių, padažų, net tortilijų kepyklę. Grįžusi surengiau meksikietišką vakarėlį ir manau, kad tai buvo geriausios lauktuvės.
O tinklaraštis – tikrai viena puikiausių dovanų mano gyvenime. Iš pradžių maniau, kad vargu ar kam nors bus įdomu, kokias žoleles panaudojau ar kokį receptą išbandžiau. Bet pamažu skaitytojų skaičius išaugo iki dešimties tūkstančių.
– Pajutote atsakomybę ir tinklaraščio rašymo neužmetėte?
– Tai ypač pajutau prieš pusantrų metų, kai Izraelis buvo apšaudytas – patyrė ataką iš Gazos Ruožo, o iki Tel Avivo atskrido dešimt raketų. Mano skaitytojai, kurių nepažįstu, prašė, kad nieko nerašyčiau, bet bent kasdien trumpai praneščiau, jog man viskas gerai. Vadinasi, žmonės užsukdavo į mano tinklaraštį patikrinti, ar aš gyva! Iki tol maniau, kad tai rūpi tik mamai ir mano giminaičiams... Buvau labai sujaudinta.
– Jūsų knygoje patiekalai atrodo lengvi, šiuolaikiški. Jūs atskleidėte litvakų virtuvę – net keista, kad tokie receptai galėjo atsirasti prieš šimtmetį.
– Litvakų virtuvė labai svarbi Izraeliui – ne veltui žydai Vilnių vadina Šiaurės Jeruzale. Nuo žydų dvasinio lyderio Gaono laikų Vilnius tapo žydų intelektinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centru.
Kai pradėjau domėtis, nustebau, kad Izraelio prezidentas Shimonas Peresas gimė buvusioje Lietuvos teritorijoje, kuri dabar priklauso Baltarusijai, Vyšniavos kaime. Izraelio premjero Benjamino Netanyahu ir buvusio gynybos ministro Ehudo Barako tėvai kilę iš netoli vienas nuo kito esančių Pušaloto ir Pumpėnų kaimų. Dažnai Izraelyje galima sutikti žmonių, turinčių šaknų Lietuvoje, ir visi jie tuo didžiuojasi.
Tad ir kulinarinis palikimas – didžiulis. Prieš leisdama knygą pasidomėjau, ar jau yra surinkti litvakų patiekalai, ir nudžiugau pasijutusi pradininke. Vis dėlto atsirinkau sveikus patiekalus, nes pati paisau, ką valgyti, negalėjau pateikti, pavyzdžiui, įdarytos vištos kakliuko odos recepto ar pasakoti, kaip paskrudinti vištų odeles ir jomis tepti duonos riekę, nes tokio produkto pati nevalgyčiau. Neturėjau tikslo parašyti istorinės knygos.
– Vadovavote televizijai, leidybos grupei. Ar nepasiilgstate biuro, jo atmosferos, komandinio darbo?
– Labai. Tai ir norėčiau daryti grįžusi į Lietuvą. Man reikia komandos, žmonių, bendravimo. Izraelyje iš pradžių ir buvo sunkiausia susigalvoti sau darbą, motyvaciją. Todėl ten baigiau verslo administravimo magistrantūrą, parengiau knygą.
Išmokau dar daugybės dalykų – fotografuoti maistą, naudotis sudėtingomis kompiuterinėmis programomis, net programuoti. Man patinka būti nepriklausomai, kai nereikia maldauti kompiuterininkų, kad sukurtų vieną ar kitą dalyką.
– Jūs esate ir veikli moteris, ir jaukumą namuose kurianti namų šeimininkė. Ką patartumėte moterims, išgyvenančioms, kad darbo reikalai nesiklosto taip, kaip norėtųsi? Gal, jei susidaro palankios sąlygos, nėra taip jau nuobodu ir blogai atsidėti namams?
– Taip visoms gali nutikti. Bet šią mintį iš karto veja kita – kad kaip nors vis tiek bus. Reikia veikti. Į problemą pažiūrėti kitu aspektu, ir rasi sprendimą. Be abejo, lengva pasakyti „reikia“, bet jei neturi optimizmo užtaiso, sunku prisiversti.
Patarčiau imti pavyzdį iš izraeliečių. Žydai myli save, savo artimuosius. Juk reikia ne kalti save prie sienos - nesugebu, nepasiseks, nepriims, neįveiksiu, o atvirkščiai - galvoti, kad esu geriausias, nuostabiausias ir gabiausias. Jei man nepasiseks vienur – bandysiu kitur, kitką, ir tikrai pasiseks.
