Džiazas tam tikra prasme prasidėjo jau nuo pirmų susitikimo akimirkų, mat Leonidas pakvietė kalbėtis į vasarnamį – jųdviejų su gyvenimo drauge žurnaliste Laima Lavaste mylimą sodybėlę Vilniaus pakraštyje.
„Jis iškirto mano slyvų sodą, – skambiai kvatodama po sodybą vedžioja Laima. – Bet prisodino štai kiek vyšnių.“
Net iš kiemo pro stiklinę namo sieną brangumu, neįprastumu šiai vietai ir dar kažin kokia muzikos profanams baugia paslaptimi šviečia Leonido gitara. O vos už kelių metrų – skrupulingai sukabinti įrankiai, skirti medžio darbams.
Tik pamanykite, savo muzika užliejęs įvairiausias pasaulio sales, Nidoje apgyvendinęs džiazą ir tenisą, už visa tai gavęs valstybinės reikšmės apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį iš prezidento Valdo Adamkaus rankų ir net tapęs Neringos miesto garbės piliečiu, Leonidas mieliausiai griebiasi... sandėliuko statybos.
„Nuolat knieti ką nors sukurti“, – šypsosi muzikantas, statinį dviračiams ir įvairiems rakandams surentęs be jokių pradinių žinių ir įgūdžių.
Svajonėse – dar vienas medinukas. Nidoje nusižiūrėjo įmantrią, gražią šiukšliadėžę, tad laukia, kada atsilaisvins rankos ir šiam kad ir žemiškam projektui.
Tokie kontrastai – ne tik keliuose žemės aruose, bet ir šalies lygmeniu. Argi ne keista, kad vienu metu Nidoje jis sujungė džiazą ir tenisą – festivalis „Nida Jazz maratonas“ kitą savaitgalį vyks jau keturioliktą kartą, o meilė abiem sritims – muzikai ir sportui – liepsnoja daugiau nei tris dešimtmečius.
Tai kas vis dėlto arčiau tos pašėlusios sielos – džiazas ar tenisas?
Muzika pirmoje vietoje, o ko neišlieja su ja – meilės ar pykčio, lieka teniso kortuose. Tiek gitara, tiek teniso raketė jį pakerėjo nuo pat pirmos akimirkos, vos išvydo šiuos įrankius, padedančius kurti gyvenimo džiaugsmą. Tikrai džiaugsmą, nes L.Šinkarenkos laimės formulė paprasta: „Esu laimingas, kad galiu groti ir žaisti.“
– Prijaukinti Nidoje džiazo festivalį jau buvo bandyta dar iki jūsų, tačiau nepavyko dėl žemiškos priežasties – pinigų. O jūs turite užsikasęs lobių skrynelę?
– Tikrai ne. Man sekasi sutikti veiklių ir kūrybingų žmonių. Prieš keliolika metų mane supažindino su Liutauru Radzevičiumi – kurį laiką bendravome, o aš net nežinojau, kad jis – Lietuvos teniso sąjungos prezidentas. Dar ir džiazo gerbėjas. Tai ir pasiūliau suderinti šias dvi aistras.
Šiandien mūsų teniso senjorų turnyras Nidoje yra pats didžiausias Baltijos šalyse.
O dėl pinigų... Nieko neprikalbinsi reklamuotis Nidoje – ir visiškai suprantama, juk tai mažas ir tik vieną sezoną per metus šurmuliuojantis miestelis. Kadangi turnyre dalyvauja ir didžiausių šalies įmonių vadovai, tad jie ir palaiko savo lėšomis teniso ir džiazo draugystę. Šį kartą – jau keturioliktą.
– Kai kartą su Laima tvarkėte vaizdingą skardį upės link prie savo namų, praeinantys žmonės burbėjo, kad ponai čia sau gražinasi aplinką, nė nepagalvoję, kad tvarkėte niekieno teritoriją, kad visiems būtų gražu. Taip ir dėl festivalio: tik pamanykite, reikia kažkur trenktis žaisti teniso ir klausytis muzikos. Kas iš to jums, kodėl visus metus plušate be atlygio dėl šio festivalio? Ar irgi tik dėl to, kad paprasčiausiai būtų gražu?
– Tai jūs ir atsakėte į savo klausimą – tik dėl gyvenimo grožio. Ir idėjos – teniso ir džiazo – sklaidos. Juk tik taip viskas pasaulyje auga. Sutinku, tai pramuštgalviška, materija neparemta iniciatyva. Bet tai padariau dėl draugų. Dar prieš daugelį metų manęs visi klausinėjo, kodėl nėra Nidoje džiazo, lyg aš būčiau už tai atsakingas.
Kai anuomet kreipiausi į Nidos savivaldybę, ji niekuo negalėjo padėti. Ką gi, pamaniau, kad protingas į kalną nelips – jis jį apeis. Pradėjau kalbinti savo pažįstamus, kad prisidėtų prie projekto. Neslėpsiu, buvau jau pakankamai žinomas džiazo pasaulyje ir tai man padėjo.
Iš pradžių pradėjome organizuoti džiazo vakarus viename viešbutyje, paskui publika nebetilpo ir išėjome į miestą. Netrukus visa tai virto festivaliu. Tada ir miesto savivaldybė tapo partnere.
Neturėjau vadybos įgūdžių, bet turėjau patirties – daug važinėjau į festivalius, gastroles – mačiau, kaip tai daroma. Tačiau tik teoriškai. Realybė buvo sudėtinga – juk turėjau rūpintis ir svečių, ir kviečiamų džiazo žvaigždžių lėktuvų bilietais, nakvyne, maistu, transportu.
– Pabūsiu bjauri: į Nidą žmonės dažniausiai važiuoja tikėdamiesi tylos ir ramybės. O Šinkarenka priverčia kurortą klausytis teniso kamuoliuko bumbsėjimo ir muzikos. Nejaugi jums ir pačiam nesinori pabūti tykiai?
– Į Nidą važiuoju trisdešimt metų ir niekada ilsėtis. Negaliu pasyviai atostogauti – man reikia veiksmo, žmonių.
– Ar esate per tiek veiklos metų patyręs išdavystę – juk net kelis dešimtmečius ranka rankon dirbote su daugybe džiazo virtuozų, tokių kaip Vladimiras Čekasinas, Gediminas Laurinavičius, Arvydas Jofė ar Vytautas Labutis?
– Su jais niekada, mes seni, užgrūdinti džiazo vilkai. Bet išdavysčių yra ir džiazo pasaulyje. Tačiau Lietuvoje neįmanoma nebendrauti, jei kas nors ir nutinka, tik tuomet stengiuosi turėti kuo mažiau bendro su tuo žmogumi.
– Groti restoranuose pradėjote nuo 14 metų – gal vis dėlto turite ne tik muziko talentą, bet ir verslumo gyslelę? Be to, senais laikais trintis restoranuose buvo nepadoru ir gėda. Kaip į tai reagavo tėvai?
– Mama vienintelė iš mūsų giminės gražiai dainuoja, mane ji auklėjo iki 12 metų. Bet greičiausiai spėjo sudėti svarbiausius kertinius akmenis. Matyt, ji jautė, kad viskas man bus gerai, nepaisydama nebūdingo paaugliui užimtumo ir to, kad įsigijus gitarą mokslai nuvažiavo žemyn.
Mama neprieštaravo net tada, kai aš, baigęs mokyklą, puikiai išlaikęs stojamuosius egzaminus į Klaipėdos konservatoriją, vis dėlto likau Vilniuje – beprotiškai norėjau groti džiazą.
Aš net anglų kalbą mikliai išmokau, kai niekam ji nerūpėjo, – labai norėjau suprasti, ką dainuoja „The Beatles“.
Restoranas „Šaltinėlis“ buvo taksistų, prostitučių, milicijos, KGB agentų, banditų ir vagių mėgstama vieta. Ir ačiū jiems – ten mes galėjome groti džiazą. Be to, būtent ten aš juo ir užsikrėčiau. Man buvo 15 metų, kai kolega pasiūlė paklausyti, kaip groja V.Čekasinas. Muzikantai mielą širdžiai muziką galėdavo groti pirmosios vakaro dalies metu – prieš varjetė. Kai išgirdau Čekasiną, mano gyvenimas pasikeitė.
Kas mane patraukė? Mane galėjo pakerėti tik viena: aš tuo metu taip negalėjau pagroti ir norėjau suprasti, kaip tai daroma. Čekasinas tapo mano mokytoju, dabar – kolega. Labai subtilus žmogus.
– Ar mama buvo jūsų koncerte?
– Taip. Svarbiausia, kad ji net nematydama atpažįsta, kur ir ką aš groju. Nors nelabai jai pasakoju apie savo darbą – jai svarbiausia, kad man gerai.
– Tikriausiai nerimo jai pakako, kai pasitelkęs muziką nusprendėte maištauti prieš sovietinę sistemą?
– Mes darėme tai subtiliai – kam reikėjo, tas suprato. Pavyzdžiui, grodami „Neringos“ restorane spardydavome scenoje tuščią skardinę, taip demonstruodami, kad mums viskas „dzin“.
– Koks jūs kasdieniame gyvenime? Štai grįžtate į vasarnamį ir išsitraukiate žoliapjovę ar oblių. Girdėjau, kad net preciziškai tvarkote savo asmeninius daiktus – turite 60 porų kojinių: vienodai baltų ir juodų.
– Negaliu pakęsti nešvarių kojinių, batų. Esu organizuotas žmogus, mėgstu lygintis marškinius pats, nes išsilyginu, kaip man reikia. Perfekcionizmas yra liga ir aš ja sergu. Kai kada, neabejoju, nervinu savo festivalio padėjėjus.
– Esate išgyvenęs ir skyrybas, palikęs mylėtas moteris – štai šioje srityje paimprovizuoti nepavyko ar kaip tik per daug improvizavote?
– Per daug improvizacijos šeiminiame gyvenime nėra gerai. Bet visuomet išeidavau aš...
– Tai jūs – niekšas?
– Ne, aš tik vargšas džiazo muzikantas. (Juokiasi.)
– Jei po koncerto naktį šnekučiuotumėtės su jaunuoliu ir kalbėtumėtės apie vyrų ir moterų santykius, ką jam galėtumėte patarti?
– Jaunuoli, jau vėlu, tau laikas namo! Jei rimtai, patarčiau nebandyti užgrobti, užgožti kito žmogaus teritorijos. Aš jausdavau tokį spaudimą, gal todėl ir keisdavau gyvenimą kardinaliai.
– Jūsų kaklą vis dar dabina papuošalas – raktelis, kaip kažkada esate sakęs, nuo vienos moters širdies, kurią tikitės atrakinti. Ar pavyko?
– Laima tą raktelį man padovanojo prieš penkiolika metu. Aš, asilas, ilgai spėliojau, ką tai reiškia. Vis dar bandau, ar raktas tinka, nenoriu užgrobti teritorijos.
– Jums patinka vaikščioti paribiais?
– Man patinka vaikščioti ties pačia riba. Kaip muzikoje – yra riba tarp „popso“ ir rimto meno: jei nenukrypsti į vieną ar kitą pusę, išlaikai pusiausvyrą, viskas gerai. Taip ir dėl vyro bei moters santykių – svarbu išlaikyti ribą ir neužgožti kito erdvės.
– Esate dėl moters mušęsis?
– Taip, ir vos manęs nepapjovė.
– Ar esate važiavęs beprotiškai toli, beprotiškai brangiai, kad ją pamatytumėte?
– Taip. Tik smulkmenų nepasakosiu. (Valiūkiškai šypsosi.)
– Išmaišėte pasaulį, gavote apdovanojimų, išleidote krūvą įrašų – kuo labiausiai šiandien didžiuojatės, dėl ko ramu ir gera?
– Atsibundu kas rytą, atveriu akis ir sakau: ačiū Dievui, kad gyvenu. Pasaulis nuostabus, kaip dainuoja Louis Armstrongas. Jaučiuosi laimingas, negaliu niekuo skųstis – mama dar gyva, dar brolį turiu, gyvenu nuostabioje vietoje, keliauju po pasaulį.
Gal tik dar neparašiau savo geriausio kūrinio. O groju visuomet mintyse. Būna, susapnuoju melodiją, kartais džiaugiuosi, kad pabudęs spėju neužmiršti ir ją užrašyti.
Žinote, kartą tvarkiau daugybę reikalų, nes vakare turėjau išskristi į Kanarų salas ilsėtis. Važiuoju susiraukęs ir ties Kalvarijų turgumi išvystu jauną vyrą be kojų vežimėlyje. Dieve, o aš jau rytoj mėgausiuosi atostogomis fantastiškoje vietoje... – Leonidas prityla, įsispitrėja į upę, ir greičiausiai turiu unikalią galimybę išvysti, kaip sudrėksta šio pašėlusio muzikanto akys.
