Ne paslaptis, kad po sunkių ir įtemptų treniruočių stovyklų, pasirengimo čempionatams lieka vos mėnuo kiek laisvesnio laiko. Bet ir jis ištirpsta nepastebimai. Krūva per metus susikaupusių žemiškų reikalų, išsiilgę tėvai, draugai... J.Šuklinas nebūtų sportininkas, jei nemokėtų tinkamai panaudoti kiekvienos savo gyvenimo minutės ir nerastų laiko į rankas paimti mėgstamos gitaros.
Vienas žaviausių ir talentingiausių Lietuvos sportininkų prisipažįsta, kad gyvenime tenka patirti ir liūdnų akimirkų, o kartais pritrūksta elementariausios psichologinės tvirtybės.
– Kaip jaučiatės, kai baigėsi sveikinimų lavina, viskas nurimo?
– Po starto buvau nusiminęs, nes buvau pasiruošęs, bet padariau tą pačią klaidą kaip ir praėjusiais metais. Labai gaila, nes ši klaida man vėl kainavo auksą. Aišku, dėl to neverksi. Dabar jau viską pamiršau. Praėjus kiek laiko darysime išvadas, kodėl vėl nepasisekė. Kita vertus, kai startuoju gerai, rezultatą pamirštu jau kitą dieną. Turiu labai daug reikalų, kurie susikaupė per sezoną ir apie kuriuos anksčiau negalėjau galvoti. Visam tam dabar turiu mėnesį.
– Kritikos sau negailite. Bet gal kaip tik reikėtų labai džiūgauti, nes juk trečia vieta – ne visiems įkandamas laimėjimas?
– Taip, aš tai supratu. Per mano karjerą pasaulio čempionatuose tai geriausia vieta. Visi tikriausiai mano, kad sergu žvaigždžių liga, nes rodau nepasitenkinimą. Visi svajoja apie medalius, o štai aš net laimėjęs esu nepatenkintas. Bet kai man buvo 18 metų, kiekvienas medalis buvo svarbus ir kėlė labai daug džiaugsmo, nes galėjau pasakyti, kad bus tik geriau. O būdamas tokių metų skaičiuoju kiekvieną sezoną ir noriu padaryti viską dabar.
– Darosi šiek tiek baugu, kad nespėsite?
– Nebaisu, bet jau nebegaliu kartoti, kad po kelerių metų bus geriau... Juk sportininko karjeroje, ypač sprinte, yra jaunų žmonių, kurie labai gerai startuoja. Dabar viskas suplanuota, per kiekvieną treniruotę atiduodu save 120 procentų. Negaliu sau leisti nedirbti visu pajėgumu. Kitaip po sezono galėčiau sakyti: pritrūko pasirengimo.
Kasmet pakylu per vieną vietą aukščiau, o norėtųsi peršokti iškart dvi. Bet gal gerai, kad dar lieka motyvacijos.
– Kaip sportininkas jau esate pripratęs gyventi ateitimi. O asmeniniame gyvenime irgi viską taip planuojate?
– Planuoju. Jeigu ką nors darau, tam reikalui atsiduodu tiek, kiek galiu. To paties reikalauju ir iš tų, kurie dirba vienoje komandoje, – trenerio, gydytojo ir t.t. Gyvenime esu maksimalistas.
Tėvai taip neauklėjo. Gal sportas padiktavo? Tėvai mane tik palaiko ir visada man padeda, kad ir ką pasirinkčiau. Ir jeigu laimiu, ir jeigu pralaimiu.
Jeigu jie mato, kad esu nepatenkintas rezultatu, man grįžus namo nepuola klausinėti: kaip buvo? kas buvo? Jie supranta, kad man reikia pailsėti. Praėjus kelioms dienoms pats pradedu apie viską pasakoti. Jie tai jau žino ir todėl man su jais labai lengva. Tėvai jaučia, ką aš jaučiu, ir stengiasi man sudaryti kuo geresnes sąlygas. Mus sieja artimas ryšys. Kai grįžtu į Visaginą, visada apsistoju pas juos, bet tai būna labai retai.
– Kaip tėvai pasitiko jus šį kartą?
– Labai ramiai, nes jau buvo praėję keletas dienų. Pasveikino mane telefonu, o kai grįžau, paruošė skanią vakarienę. Mama žino, kad dažnai noriu skirtingų valgių, tad manęs visada laukia didelis pasirinkimas – bent trys patiekalai. Galiu valgyti ką noriu. Visada pasitinka ir su tortu, nors valgau jį labai retai. Pats sau kartais draudžiu... Su visa komanda stengiamės reguliuoti savo režimą.
– Susidaro įspūdis, kad komanda – tarsi antra šeima.
– Dabar komanda jau yra tikra. Visada būdavo taip, kad vis kas nors negerai, trūkdavo palaikymo, būdavo pavydo. O dabar visi tikrai pajėgūs ir net džiaugiasi vieni dėl kitų, kartais kitų rezultatais net labiau nei savo. Vieni iš kitų mokomės, patariame, kartu tobulėjame. Kai komanda tikra, ir dirbti smagiau.
– Praėjusiais metais po ilgo nesimatymo susitikote su JAV gyvenančia savo seserimi. Koks jųdviejų ryšys?
– Bendraujame labai dažnai, bet, gaila, tik telefonu. Jai grįžti į Lietuvą iš pradžių buvo neįmanoma dėl vizos, vėliau – dėl darbo. Gal mūsų tokie genai? Ji irgi maksimalistė, siekia didelių karjeros tikslų. Mokyklą baigė su medaliu, koledžą – kaip geriausia studentė, o dabar nuolat kyla karjeros laiptais. Mes kartu pradėjome sportuoti, ji taip pat tuo domisi. Visada labai gerai sutarėme. Tiesa, bendrauti kiek sunku dėl laiko skirtumo, dažniausiai susirašinėjame elektroninėmis žinutėmis. Norėčiau pas ją kasmet nuvykti bent savaitei.
– O būna sunkių akimirkų, kai svarstote, kad nevertėjo veržtis į didįjį sportą?
– Aišku, būna. Kai kas nors neišeina, imu nervintis, o dar dažniausiai reikia treniruotis esant blogiems orams. Arba kai dirbu ir gaunu traumą ar susergu – ir vėl žingsnis atgal... Bet yra žmonių, kuriems tokiais momentais galiu paskambinti ir jie labai padeda.
Tai komandos draugai, mūsų gydytojas – visada su tais žmonėmis randu bendrą kalbą. Pakalbėjęs dažnai suprantu, kad taip turi būti ir ne taip jau viskas blogai. Net ir pasikalbėjęs su draugais apie visai kitokius dalykus pajuntu palengvėjimą. Reikia suprasti, kad čia ne tik hobis, gyvenimas, o darbas, už kurį valstybė moka atlyginimą, todėl privalau tai daryti. Kai valstybė investuoja pinigus, negali stovykloje sau leisti ilsėtis gulinėjant prie vandenyno.
– Vis kalbate apie komandos draugus, trenerius. O koks šiuo metu jūsų asmeninis gyvenimas? Turite širdies draugę?
– Sportą ir asmeninį gyvenimą sunku susitvarkyti taip, kad ir ten, ir ten būtų tvarka. Kadangi kol kas gyvenu sportu, nusistačiau tokią taisyklę – iki kitos olimpiados sportuosiu, o po olimpiados žiūrėsiu, ką daryti toliau. Arba ruošiuosi dar kitai olimpiadai, arba nuspręsiu atsiduoti šeimai ir vaikams. Turėti vaikų ir būti stovykloje kur nors toli nuo jų, su jais pabūti tik porą mėnesių per metus tikrai nenorėčiau. Norėčiau būti nuolat, auklėti. Tad draugės šiuo metu neturiu.
– Bet aplink turėtų suktis daug gerbėjų. Juk dėmesio netrūksta?
– Tikrai negaliu pasakyti, kad trūksta. (Juokiasi.) Viskas gerai. Aišku, negaliu teigti, kad rimtų santykių neieškau, gyvenimas juk neprognozuojamas. Jeigu sutiksiu merginą, su kuria matysiu savo ateitį, aišku, galvosime, kaip viską suderinti.
– Tačiau jau yra noro kurti šeimą?
– Labai norėčiau, nes labai myliu vaikus. Džiaugiuosi dėl savo draugų, kurie jau turi vaikų, bandau su tais vaikais praleisti kuo daugiau laiko. Deja, kol kas savų neturiu...
– Visada atsiranda žmonių, kurie nori pasišildyti svetimos šlovės spinduliuose. Dažnai tai tenka patirti?
– Aš moku atsirinkti žmones. Yra pažįstamų, kurie bendrauja tik dėl mano laimėjimų – anksčiau nebendravo. Bet jei su manimi gražiai elgiasi, stengiuosi neignoruoti žmonių, suteikiu jiems šansą. Niekada nesakau: tu buvai blogas, anksčiu su manimi nebendravai ar pan. Visada ieškau kompromiso.
– Po praėjusios olimpiados sakėte, kad pasipiršite savo tuometei draugei, o vėliau netikėtai išsiskyrėte. Kurį laiką svajojote susitaikyti. Kodėl nepavyko?
– Šioje istorijoje žurnalistai šiek tiek pridėjo nuo savęs. Iš tiesų buvo klausimas: kada bus vestuvės? Sakiau, kad iki olimpiados apie tai negaliu galvoti, nes ruošiausi tam visą gyvenimą, o kai praeis olimpiada, apie tai pagalvosiu. O visur buvo rašoma, kad iškart po olimpiados bus vestuvės. Po tos olimpiados nusprendžiau, kad dar sportuosiu 4 metus iki kitos olimpiados. Jei būčiau laimėjęs auksą, gal ir būčiau baigęs sportininko karjerą. Būtent auksas yra mano motyvacija, gyvenimo variklis.
– Galbūt ši paleista antis ir buvo jūsų išsiskyrimo priežastis?
– Ne. Visada tekdavo susirašinėti internetu. Vis žadėdavau, kad man grįžus savaitei būsime kartu, ką nors veiksime, o ta savaitė visada būdavo paaukojama kitiems būtiniems reikalams. Išeidavo taip, kad turėdavau tik laisvą dieną ar pusdienį. Tada išvažiuodamas prisižadėdavau, kad kitą kartą tikrai kur nors nuvažiuosime, bet istorija nuolat kartodavosi. Visada sakydavau: palauk dar truputį, praeis olimpiada, viskas bus gerai.
Galiausiai supratome, kad ta pati istorija bus dar 4 metus ar daugiau. Kiek aš galiu kankinti žmogų? Ji per tą laiką susiras normalų vyrą. Nesu egoistas – galėčiau prašyti laukti, žarstyti pažadus, bet kiekvienam žmogui reikia nuolatinio palaikymo, buvimo šalia. Kai turėsiu galimybę ir rasiu tokį žmogų, stengsiuosi jam suteikti viską, kas geriausia.
Pavyzdžiui, ne visi supranta, kad išvažiavę į stovyklą mes negulime paplūdimyje merginų kompanijoje. Internetu sunku tai paaiškinti, prasideda ginčai... O ten net į parduotuvę nenuvažiuosi, nes gyvename atskirai, tokiame centre, kur matome tik ežerą, sporto salę, valgyklą ir savo kambarį. Dėl to labai sunku.
Kartais lengviau rasti bendrą kalbą sportininkui su sportininke, nes tada yra supratimas, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Bet neturiu tokio nusistatymo, kad mano moteris turėtų būti būtent sportininkė ar, pavyzdžiui, fotomodelis. Man tai nesvarbu, svarbiausia – žmogus, kuris suprastų.
– Nors laisvo laiko beveik nėra, vis tiek tikriausiai turite kokią nors širdžiai mielą veiklą, nesusijusią su sportu?
– Sugebėjau save taip išauklėti, kad laisvą pusvalandį negulėčiau ant sofos prie televizoriaus. Susiorganizuoju susitikimų su draugais. Visagine dabar bendrauju su muzikantais. Laisvą valandą nuvažiuoju pas juos į studiją, pabandome pagroti, padainuoti. Groju gitara, bet retai – kai vasarą tenka būti Trakuose, pasiimu ją kartu. Bet turiu idėjų ateityje su tais muzikantais dalyvauti kokiame nors koncerte. Prieš Naujuosius metus per pusvalandį įrašėme vaikišką dainą, nufilmavome vaizdo klipą, kuris buvo rodomas per vietinį kanalą Naujųjų metų proga. Jei turėsiu laiko, ir dar ką nors įrašysime.
– Gal dar kokiame nors televizijos projekte dalyvausite?
– Užteks. Tada po olimpiados norėjau šiek tiek atsipūsti. Mielai nueičiau ir padainuoti, bet nenorėčiau dirbti taip, kaip tada reikėjo. Viską reikėjo organizuoti, kurti patiems, o nieko nežinant apie šokius viską išmokti nelengva. Norėčiau dalyvauti projekte, kuriame būtų mokytojas, o pasirodymo metu nereikėtų tik maivytis su mikrofonu grojant fonogramai.
– Kaip planuojate praleisti tą vieną laisvą mėnesį?
– Aišku, norėtųsi kur nors išvažiuoti, nors porą dienų ramiai pabūti. Dirbant būna, kad pusę dienos irkluojame ežere, bet šiemet dar nė karto nepavyko išsimaudyti. Prieš treniruotę negali, po treniruotės negali, tad tik dabar sau galiu leisti įbristi į vandenį. Gerai, kad šiemet pasaulio čempionatas baigėsi bent kiek anksčiau. Gal pavyks užgriebti šiek tiek vasaros.
