Moteris įsitikinusi – nebūtina rasti kiekvienos veiklos paaiškinimą. Svarbiausia elgtis taip, kaip tau pačiam patinka.
„Mano mėgstamiausias angliškas posakis: „Work hard, play hard“ (išvertus iš anglų k. – „Viską daryk iš širdies“). Neklausiu savęs, kodėl tai darau, jei noriu ką nors daryti. Dažnai vadovaujuosi nuojauta. O žmonių, kurie gyvena tik pagal taisykles, visuomenėje susiformavusias klišes, – nesuprantu. Kas tau teisinga, man gali atrodyti neteisinga, ir atvirkščiai“, – greitakalbe išbėrė I.Navickaitė.
Tėvai ją visuomet vadino balta varna šeimoje, o pažįstami dažnai paklausia: iš kokio ji pasaulio? Tačiau atkaklumas ir normų nepaisymas, regis, jaunai moteriai gyvenime tik padeda. Šiandien ji – vienos didžiausių kelionių organizatorių bendrovių vadovė.
„Jei nesvajočiau ir nebandyčiau daryti to, kas kitiems atrodo neįmanoma, man būtų nuobodu gyventi. Nesuprantu, kai žmonės sako, kad nereikia verstis per galvą. Jei gali pasistengti labiau ir padaryti geriau, kodėl gi ne?“ – svarstė I.Navickaitė.
Ji įsitikinusi – kiek dirbi, tiek ir turi.
„Svarbu savimi tikėti, niekada nenuleisti rankų ir netingėti. Tai galėtų būti ir receptas, bent jau naudojamas mano gyvenimo virtuvėje, – šypsojosi Ingrida. – Taip pat nereikia bijoti būti kitokiam, išskirtiniam, kartais nesuprastam.”
Tačiau taip buvo ne visada, visko Ingrida išmoko laikui bėgant.
„Gana stipriai atmintyje yra įsirėžęs mano paauglės gyvenimas mokykloje, kai turėjau tikrai nedaug draugų. Esu patyrusi ir žinau, ką reiškia bendraamžių patyčios. Manau, tas laikotarpis, patirtas mano gyvenime, irgi suteikė savotiško tvirtumo, kurio, atrodo, dabar turiu į valias.
Buvau kitokia, bendraklasių juokeliai man neatrodė juokingi, nemokėjau pritapti prie jų, galbūt dėl šios priežasties tapau tuo asmeniu, kuris patiria patyčias. Vaikai kartais būna itin žiaurūs.
Paradoksalu, kad dabar tie patys žmonės siunčia man savo gyvenimo aprašymus ir nori prisijungti kartu dirbti prie vieno ar kito mano vadovaujamo projekto“, – prisimena ji.
Ingrida pykčio nelaiko, tačiau turi savo požiūrį ir tiki, kad praėjęs laikas neturi senaties termino neprisiimti atsakomybės už savo veiksmus.
„Šiandien viską analizuodama suaugusio žmogaus akimis tai vertinu gana filosofiškai, manau, jog praeitis išmokė mane niekada nepasiduoti. Aišku, būtu nesąžininga sakyti, jog man tai nesvarbu, tačiau savo rūpestį įprasminu padėdama vaikams, kurie susiduria su tokiomis pat jaunystės problemomis“, – teigė ji.
Estetė iki kaulų smegenų. Taip ji ir pati save apibūdina. Tačiau draugai jos snobe nevadina. Darbe ji griežta, o draugams – dėmesinga.
„Man patinka stengtis dėl žmonių. Aš geriau nepamiegosiu, bet iš kito pasaulio krašto išsiųsiu žmonėms, kurie man svarbūs, atvirukus. Jiems bus smagu, o man malonu“, – sklandžiai mintis dėstė I.Navickaitė.
Pesimistai iš jos atvirukų nesulauks – mat Ingrida mieliau bendrauja su pasauliui atvirais žmonėmis.
„Labai gerai jaučiuosi su įvairaus amžiaus žmonėmis, bet man labai gera bendrauti su išmintingais, sugebančiais mane įkvėpti žmonėmis. Bendrauti, kad tik apkalbėtum arba padejuotum? Man tai neįdomu. Jeigu bendrauju su žmogumi, mane jis turi nustebinti ir pasakyti tai, ko aš nežinau“, – tiesiai kalbėjo ji.
Panevėžietė Ingrida prieš dešimt metų į Vilnių atvyko studijuoti reklamos vadybos, vėliau – ir verslo valdymo. Dar būdama studentė ji dirbo žiniasklaidoje, o baigusi studijas prisidėjo prie ką tik įkurtos bendrovės „Voyage-Voyage“ kolektyvo.
Iš pradžių tas kolektyvas buvo tik ji ir bendrovę įkūręs Darius Tolušis. Tad Ingrida darė viską: ir kelionių maršrutus kūrė, ir grindis šlavė. Dabar, kai penktąjį gimtadienį atšventusioje bendrovėje dirba kelios dešimtys žmonių, Ingrida galėtų jiems tiesiog vadovauti. Tačiau ji iki šiol pati kuria kelionių maršrutus.
„Reikia pajausti, koks viešbutis, vietovė, maistas patiks žmonėms, tad ne visada pasikliauju kitais. Esu labai smulkmeniška, matau kiekvieną detalę. Didžiausi strategai mato ne medžius, o mišką. Aš irgi galiu matyti mišką, bet man svarbios ir detalės, iš kurių sudėliota tobula visuma.
Kai kur galiu kartelę nuleisti, kai kur pakelti, bet man svarbiausia, kad grįžęs žmogus pasakytų: „Tai buvo geriausios mano atostogos, buvo atidirbtas kiekvienas mano sumokėtas litas ir viskas, kas buvo parašyta, buvo tikra“, – teigė I.Navickaitė.
Reikli sau ir kitiems, perfekcionistė, visada geba argumentuotai pateikti savo norus, o galiausiai ir įvykdyti. Tokia Ingrida buvo, regis, nuo gimimo.
„Jau vaikystėje visais klausimais turėjau labai aiškią nuomonę. Visada mokėjau argumentuotai išreikšti savo poziciją. Studijuojant mano tikslas buvo būti geriausiai, čia įgavau daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Taip atsirado ir reiklumas sau“, – prisimena I.Navickaitė.
Užsispyrimas ir savarankiškumas Ingridą lydėjo ir mokyklos suole. Nuo penkiolikos ji rašydavo straipsnius apie mokyklos gyvenimą į vietinį Panevėžio laikraštį.
„Sugebėdavau užsidirbti pinigų. Kartais net reikėdavo sukti galvą, kur juos dėti“, – juokėsi I.Navickaitė.
Penktas pagal dydį Lietuvos miestas Panevėžys Ingridai visuomet atrodė per mažas.
„Ir Vilnius man per mažas. Man pasaulis atrodo mažas. Mano galvoje atstumas Vilnius–Kaunas lygus atstumui Vilnius–Delis. Aš gerai jaučiuosi Honkonge, manęs negąsdina tūkstantinės minios ir jose aš nepaskęstu“, – sakė ji.
Dabar jos namai – visas pasaulis. Šiandien ji Balio saloje, rytoj – Vilniuje, o jau poryt, žiūrėk, ieškos neatrastų vietų Maldyvuose. Bet po kelionių jai labai gera sugrįžti į Vilnių – savo namus, kuriuose gausu mielų jai daiktų.
„Dievinu Vilniaus senamiestį. Jis turi savo aurą, istoriją, kuri mane įkvepia“, – pasakojo kelionių ekspertė.
Moteris žino, kur bus jos stotelė rytoj, bet nepatirtų didelio streso, jei tektų gyventi kitur.
„Galiu lagaminą susipakuoti per penkias minutes. Man tai nekelia sunkumų. Turiu atskirą spintą, kurioje sudėti vasariniai drabužiai. Kitaip būtų sunku kaskart juos išpakuoti“, – teigė I.Navickaitė.
Kiek šalių aplankė, ji neskaičiavo. Tačiau į šalį vyksta jos pažinti, todėl dažnai į ją sugrįžta. Ir mėgstamiausios šalies įvardyti negalėtų. Norėdama sveikatingumo programos, ji rinktųsi Pietų Indiją, tiesiog atsipalaiduoti, paskaityti knygas – Šri Lankos arbatos plantacijas, pagulėti paplūdimyje – Maldyvus.
Ingrida sako, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi nukeliauti į Indiją, kad pamatytų, jog pasaulis gali būti kitoks, kai žmonės vadovaujasi visai kitokiomis vertybėmis; išvysti Honkongą, kad pamatytų moderniąją Aziją ir suprastų, kiek daug žmogus jau yra sukūręs; pabūti Mekongo deltoje Vietname, kad suprastų, kokia didi yra kultūra, koks nuostabus maistas; nuskristi į Maldyvus, kad žinotų, ką reiškia rojus; aplankyti Afriką, kad pajustų laukinės gamtos galią.
„Dabar mano gyvenimas – darbas. Po metų būsiu aplankiusi dar daugiau šalių, sukūrusi dar daugiau maršrutų. Šeima – smagu, bet dabar mano gyvenime kitoks etapas.
Neturiu vaikų, bet nemanau, kad jei turėčiau, jie būtų kliūtis. Reikia sugebėti gyvenimą priderinti prie aplinkybių.
O dabar aš tiesiog gyvenu ir mėgaujuosi“, – Ingridos veidą papuošė šypsena.
Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
