Šios moters asmeninio gyvenimo posūkiai ne mažiau dramatiški ir sudėtingi nei herojų, kuriuos ji įkūnija teatro scenoje.
Aktorė sakė, kad palaiko draugiškus santykius su abiejų savo sūnų – Elijaus (6 m.) ir Jokūbo (19 m.) – tėvais, tačiau gyvenimas su jais nesusiklostė.
– Buvote ištekėjusi, susižadėjusi, tiesiog įsimylėjusi ir mylėta. Atrodo, kad blaškotės, – atkreipė dėmesį „Lietuvos ryto" televizijos laidos „Kitoks pokalbis“ vedėja Aušra Kilkuvienė, pasikalbėti pakvietusi A.Jackaitę.
– Mano gyvenime yra labai daug meilės, aš pati jos daug išspinduliuoju, daug ir gaunu. Vienas astrologas sakė, kad iš žvaigždžių išsidėstymo matyti, jog meilė mane supa, bet man nėra paprasta užmegzti ilgalaikius santykius.
Nesisieloju – turbūt esu tūkstantį kartų laimingesnė už daugelį moterų, kurios gyvena įprastą šeiminį gyvenimą. Esu laiminga moteris, mylinti ir mylima.
– Ar šiuo metu jaučiate konkretaus vyro meilę?
– Be meilės nuvysčiau kaip gėlė.
– Esate atsargi?
– Taip. Tapau ne tik atsargi, bet ir atspari. Nebesuku galvos, kas ką pamanys, pasakys.
– Šalia kokio vyro jaučiatės gerai?
– Su manimi nėra paprasta. Man reikia lygiaverčio, stipraus žmogaus. Ir tokio, kuris nesiektų konkuruoti. Protingas, išmintingas vyras nekonkuruoja su mylima moterimi.
– Ar jums gera būti gležnai, kuria vyrui reikia rūpintis?
– Gležna jaučiausi greta savo mažylio tėčio (Karolio Malinausko. – Red.). Aš juo pasitikėjau, leidau manimi rūpintis. Pirmą kartą gyvenime buvau tik žavinga, laiminga, atsipalaidavusi moteris. Viską darė jis, tiesiog nešiojo mane ant rankų, o aš leidausi ir man tai patiko.
To gležnumo pasekmes srebiu iki šiol. Pasirodo, nevalia atsipalaiduoti, nes gali skaudžiai nudegti. Buvau per daug patikli.
– Ar dabar bendraujate?
– Taip. Jis – puikus tėtis per atstumą. Mes bendraujame gražiai, vaikas turi ir tėtį, ir nuostabius senelius. Esu laiminga ir dėkinga jam už nuostabų sūnų. O visa kita mums tiesiog nesusiklostė.
Nebuvo nė menkiausios minties, kad galiu būti išduota gražiausiu gyvenimo periodu, ką tik pagimdžiusi sūnų.
– Ar praėjus kuriam laikui jis neatėjo melsdamas atleidimo?
– Atėjo – ir verkė, ir atsiprašinėjo, bet nedarė nieko, kad situacija pasikeistų. Jis tik šnekėjo ir verkė. Kas iš to – žodžių aš daug girdėjusi.
Nenoriu būti su žmogumi, kuris gyvena dvilypį gyvenimą ir nesugeba atsitiesti.
– Ką šiuo metu veikiate?
– Vos spėju suktis! Esu Klaipėdos dramos teatro aktorė. Vienus vaidmenis keičia kiti, daug spektaklių, daug gastrolių.
Be to, Socialinių mokslų kolegijoje studentams dėstau scenos kalbą, vaidybą, režisūros pagrindus, scenarijaus kūrimą.
– Ar mielas dėstytojos vaidmuo?
– Tikrai mėgstu šį darbą ir jaučiu, kad turiu ką papasakoti studentams. Vadinu juos savo vaikais.
– Girdėjau, kad užsiimate ir visuomeninė veikla.
– Taip, su rašytoja Daiva Vaitkevičiūte įkūrėme labdaros ir paramos fondą „Pražydusi viltis“.
Susipažinome prieš metus, išsikalbėjome, radome įvairių mus siejančių dalykų.
Aš daug metų rūpinausi žmonėmis, kuriems reikia pagalbos. Padėdavau vaikams nuvykti į įkalinimo įstaigas, kuriose kali jų tėtis ar mama, organizuodavau stovyklas. Labdara buvo ir Daivos gyvenimo dalis.
Susitikusios supratome, kad dviese būtume kur kas stipresnė jėga ir daug daugiau padarysime. Maloniai nustebau pajutusi, kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kurie nori aukoti, padėti, tik nesugalvoja, kaip ir kam.
Šiuo metu stengiamės finansiškai padėti šeimoms, kurių vaikai serga sunkiomis ligomis.
– Jūsų pačios vaikystė nebuvo lengva.
– Man buvo dveji, o broliui treji, kai pradėjome gyventi be mamos. Ji turėjo rimtų bėdų dėl alkoholio.
Didžiuosius gyvenimo pamatus mums paklojo močiutė, mano tėčio mama.
Vėliau tėtis vedė antrą kartą. O kai mano pamotė mirė nuo vėžio, vedė ir trečiąsyk.
– Ar nebandėte atnaujinti ryšio su mama?
– Žinojau, kad išoriškai esame panašios. Kai klausdavau tėčio, kaip atrodė mama, jis pasiūlydavo pasižiūrėti į veidrodį.
Prieš vestuves ją susiradau. Paskatino ilgesys, noras užpildyti tą tuštumą širdyje, viltis, kad užsimegs ryšys.
Susitikusi ją supratau, kad ilgai nenorėsiu vėl pamatyti ar išgirsti.
Kai pati tapau motina, pajutau norą jai padėti, apginti, suprasti. Nebesijaučiau auka, mačiau, kad tai ji nelaiminga. Man mamos pasidarė labai gaila.
Ištraukiau ją iš benamių prieglaudos, gydžiau nuo alkoholizmo, bet viskas veltui. Aš ją labai myliu, bet ji gyvena taip, kaip gyvena.
– Pati trejus metus nevartojate alkoholio, nevalgote mėsos, medituojate. Kokie įvykiai tai lėmė?
– Alkoholio atsisakiau dėl skaudžios artimųjų patirties. Ne tik mama, bet ir kai kurie kiti brangūs žmonės turėjo rimtų bėdų dėl alkoholio.
Supratau, kad per alkoholį išgyventa daug siaubo ir skausmo, nebenoriu jo nė lašo.
Atsisakiau ir mėsos – žiūriu į jos valgymą kaip į įprotį, kurio panorėjus galima atsikratyti. Man dabar jos net nesinori.
Meditacijos galia įsitikinau pažinusi Indiją. Tai įsimintiniausia mano kelionė, nors esu aplankiusi daug puikių šalių.
Indijoje daugiausia laiko skyriau sau, vidiniam pasauliui. Medituodama kiekvieną dieną pajutau ramybę. Ten pavyko sustoti ir įsiklausyti į save.
– Kai jūsų vyresnėlis Jokūbas pareiškė, kad studijuos aktorystę, nepuolėte atkalbinėti?
– Aš pati apie aktorystę svajojau nuo mažens. Dar ketvirtoje klasėje troškau tapti diktore arba aktore. Man tai atrodė nežemiškai žavu.
Mano sūnus, atvirkščiai, ilgai į aktorystę žvelgė priešiškai, nors, galima sakyti, užaugo teatre, matė veiksmą ir scenoje, ir užkulisiuose. Ir aš, ir jo tėvas (Edvardas Brazys. – Red.) esame aktoriai.
Kai dvyliktoje klasėje pareiškė, kad nori rinktis šį kelią, neatkalbinėjau. Mačiau, kad nori, todėl palaikiau.
Abu su jo tėčiu susėdę padėjome ruoštis stojamiesiems, patarėme, kaip geriau parengti pasakėčią, prozos ištrauką, eilėraščius.
Labai jį palaikiau, nes neabejoju, kad reikia eiti ten, kur šaukia širdis.
Aukotis dėl vyro neketina
Įveikti tradicinę laidos rengėjų užduotį – baigti pradėtus sakinius – E.Jackaitei nebuvo lengva.
Kvailiausias mano pirkinys... būdama protinga moteris nieko kvaila neperku!
Vyro savybė, dėl kurios pametu galvą, yra... vyriškumas.
Svajoju suvaidinti... Aną Kareniną.
Dėl vyro galėčiau paaukoti... kai yra meilė, nereikia jokios aukos.
Parengė Milda Zavarskytė
