– Ponia Lingyte, Jūs artimai pažinojote Galiną Dauguvietytę, ji buvo Jūsų mokytoja.
– Taip, ji daug metų buvo mano režisierė, aš buvau režisierės asistentė. Pakankamai gerą jos mokyklą gavau, prisimenu labai daug spalvingų momentų.
– Paskutiniu jos gyvenimo laikotarpiu ar ji sirgo, ar blogai jautėsi? Mirė ji ligoninėje. Ar žinote, dėl ko?
– Mūsų operatorius V. Grigonis ją daugelį metų pažinojo, visur ją lydėdavo. Tai buvo didelė daugelio metų draugystė. Giminėms reiktų iš to pasimokyti, kaip reikia gerbti, mylėti, vyresnį žmogų. Atvažiavau iš televizijos, kur vyksta senjorų susitikimas, V. Grigonis atėjo ir pasakė, kad ji vakar buvo išvežta į greitosios pagalbos ligoninę ir ryte buvo plaučių krešuliai. Manau, kad ji nesikankino taip, kaip kankinosi mūsų mylimas Stasys. Ji išėjo išgyvenusi ilgą, turiningą, spalvingą gyvenimą.
– Ji pati nevengė kalbėti apie mirtį, yra sakiusi, kad jos paskutinės dienos. Ponia Rasa?
– Ji man liepė rašyti jos nekrologą. Ji man prieš mėnesį paskambino ir pakvietė pas save moteriškai pasikalbėti, išgerti degtinės, sakė tik neimti vyro, jokio automobilio. Ji paskutiniais metais mėgavosi vienatve. Sako, kad dirbo tokiame turguje, kad dabar kaifuoja nuo vienatvės. Turėjau kitą savaitę eiti pas ją. Ji man liepė rašyti jos nekrologą, sakiau jai „Galina, tikrai nesiruošiate dar mirti“. Ji sakė, kad žino, kiek jai metų, labai realiai stovi ant žemės, dar sveiko proto. Labiausiai bijojo mirti nuo vėžio arba išprotėti. Ji apie laidotuves man kalbėjo ne kartą, viską buvo surašiusi testamente, blaiviai suplanavusi. Ji sakė, kad nenori jokių iškilmių, dūdų orkestrų. Ji norėjo, kad ją sudegintų, urną nuvežtų į Biržus, ten po tokiu krūmu iškastų mažą duobelę ir subertų jos ir jos vyro pelenus. Beje, savo vyro urną su pelenais ji laikė savo miegamojo spintoje. Ji viskam buvo pasiruošusi.
– Ponia Laima, iš kur toks Galinos charakteris, pasiutimas?
– Manau genetika. Tėvelis buvo toks pat, prikrėsdavo visko. Ji viskuo, ir režisūros prasme, buvo tėvas. Motina jos buvo išlaikyta aristokratė. Kai G. Dauguvietytė išvažiavo į Šventąją, ji man sakė su jos mama pagyventi dvi savaites. Na aš ten gyvenu, atsimenu, ryte užsiplikiau kavos ir susipjausčiau sumuštinį ant gražios lentelės. Ponia Dauguvietienė, visame savo gražume, su šilkiniu chalatu į mane žiūri ir sako, kaip gali valgyti nuo lentelės, reikia įsidėti į lėkštutę. Prisiminiau visam gyvenimui.
– Ponios Galinos išvaizda nesikeitė nežinia, kiek metų.
– (R. Karmazaitė) Taip. Firminis kuodelis, makiažas, visada pasidažiusi. Jai tai buvo svarbu. Jai turėjo sueiti 90 metų. Kiek moterų, sulaukusių tokio amžiaus važinėja į saloną darytis pedikiūro? O ji važinėjo, ji nesijautė kažkokia sukriošusi senutė. Linkiu visoms moterims, sulaukus tokių metų atrodyti kaip Galina, nenukvakti, neverkšlenti, būti sveiko proto, su humoru.
– Rasa, darei vieną paskutinių interviu su Galina. Ji domėjosi viskuo ir turėjo nuomonę apie viską.
– Taip. Ji turėjo televizorių, žiūrėjo žinias, praeitais metais naktimis futbolo čempionatą Brazilijoje, Formulę-1. Su ja galėjai pakalbėti apie viską.
– Jos kritika buvo griežta. Apie karą ji pasakė, kad nėra ko čia bijoti, čia daugiau propaganda.
– Ji kalbėjo daugiau apie karo baimę, kurstymą, propagandą. Sakė gyvenkite, kol esate jauni, mėgaukitės, nebijokite, kad jus kažkas užpuls, dabar tikrai nebus jokio karo.
– Prieš metus pati esu jai skambinusi, norėjau pakviesti į laidą, bet ji pasakė, kad per šalta, tingi. Visgi mes apie 15 minučių kalbėjomės aktualiomis temomis, nes ji pati norėjo kalbėti. Ponia Laima, ar paskutiniais metais jai netrūko draugijos?
– Tiek metų dirbant televizijoje taip pavargsti nuo bendravimo, masės žmonių, įvykių, nuolatinės įtampos. Manau, kad ji nemelavo, be abejonės norėjo vienatvės. Svarbiausia, kad toje vienatvėje nebūtum vienišas. Ji negalėjo būti vieniša, nes turėjo daug draugų, gerbėjų. Ji man skambindavo, sakydavo, kad aš už ją geriau dirbu. Sakydavau ne, Galina, ne geriau dirbu, o technika dabar geresnė.
– Ji niekada nenorėjo vaikų.
– Man vieną kartą ji yra sakiusi, kad gaila, jog neturėjo vaikų. Tokio tipažo žmonės, kaip ji, nežinojo, ar nori, ar nenori. Jeigu būtų norėjusi, būtų turėjusi.
– Ponia Laima, susidaro įspūdis, kad Galina buvo pralenkusi savo epochą.
– Manau taip. Esu jai labai dėkinga, kad man ji labai daug gyvenime davė, išmokė atsakomybės, polėkio. Aš ją prisiminsiu su tokia šypsena.
– Kaip yra su Galinos vyrais? Ji vienoje knygoje yra rašiusi, kad buvo susituokusi su korsikiečiu gydytoju dėl to, kad jį buvo įsimylėjusios visos kitos. Vėliau visgi nuo jo pabėgo.
– (R. Karmazaitė) Taip, Prancūzijoje ji buvo ištekėjusi. Labai trumpai pagyveno ir pabėgo. Ji pabėgo į pokario Lietuvą, sakė, kad ėjo Kauno gatve ir girdėjo šnabždančius, kodėl ji grįžo, kam grįžo. Ji grįžo, nemylėjo jo.
– Pacituosiu: „Kai mirė mano vyras, su kuriuo nesusipykę išgyvenome 43 metus, mane išgydė knyga. Nors gyvenime išgėriau dvi cisternas degtinės, po vyro mirties – nė čerkutės“.
– (L. Lingytė) Jurijų pažinojau, jis buvo labai švelnus. Prie tokio vulkano kaip ji, jis labai pritapo, jie buvo labai dideli draugai. Manau, ji labai išgyveno šią netektį.
– 2011 m. žurnalas „Stilius“ Galiną apdovanojo kaip „Metų moterį“. Rasa, kokie didžiausi jos nuopelnai?
– Ne tik kūryba, bet išskirtinė asmenybė. Tai išskirtinė moteris. Už jos plačią sielą mes ją ir apdovanojom.
– Ačiū už pokalbį.
