Naujienų portalas lrytas.lt pateikia auksines G.Dauguvietytės mintis apie gyvenimą ir meilę.
Galina visuomet žurnalistų prašydavo negražinti jos išsakytų minčių. Ji sąmoningai užaštrindavo posakius, įterpdama vieną kitą šiurkštesnį žodį. Taip pat moteris visada buvo puiki pašnekovė, noriai bendraudavo ištisas valandas.
Apie grožį:
„Visos moterys – ar joms 25-eri, ar per 80 metų, nori atrodyti gražiai ir stilingai. Juk siela, nepriklausomai nuo bėgančių metų, nerimsta ir nesensta. Tiesa, su metais atsiranda daugiau išminties, prisiminimų ir abejonių“.
„Būti kiemsargiu yra lengviau nei manekene. Bet jei atvirai, man ši atrakcija patiko“, – yra sakiusi Galina po „Stiliaus“ fotosesijos.
„Mane „bomžai“ prie šiukšlyno pažįsta ir kaskart pasisveikina, nors butelių jiems neatnešu. Ką jau sakyti apie kitus žmones. Turiu gražiai atrodyti. Puoštis man patiko visą gyvenimą, tačiau to negalėčiau pasakyti apie savo namų, kurių mano gyvenime buvo ne vieni, aplinką ir daiktų interjerą – tie dalykai manęs niekada nedomino“.
Apie vyrus:
„Kažkodėl į turtingus net nežiūrėdavau, nors buvau daili. Sovietmečiu sparną rėždavo visokie pareigūnai iš Centro komiteto, generolai, bet man buvo nė motais. „Biedni“ žmonės buvo nuoširdesni“.
„Vyrai mane visada gerbė“.
„Kai po vestuvių prasidėjo lovos reikalai, supanikavau ir kas vakarą bėgdavau pas mamą. Taip laksčiau pusantro mėnesio. Mamai guodžiausi, kad vyras prie manęs lenda. Tuomet ji paaiškino, kad turiu su tuo susitaikyti, nes tokia žmonos pareiga. Tada su vyru sudariau sandėrį: viena diena bus jo, o kita – mano. Savo dienomis jausdavausi laiminga, o kitomis – nuo ryto sėdedavau nutaisiusi tragišką veidą ir laukdavau vakaro kaip bausmės“.
Apie save:
„Moters dalia priklauso nuo jos vidaus, proto, genų. Nesigailiu, kad mano jaunystė skleidėsi ne seksualinės revoliucijos laikais. Man „iki lemputės“ buvo ir yra ta seksualinė laisvė. Daug įdomiau futbolas, tenisas ir Formulė I“.
„Buvau pasiutusi, bet seksui niekada neteikiau daug reikšmės. Bendraujant man buvo svarbiausia dėmesys, atvirumas, švelnumas“.
„Aš esu avantiuristė iš prigimties – tėvo genai“.
„Mano charakteris – nei iš lengvųjų. Būdama karšto būdo iš pradžių bandydavau purkštauti, bet Jurgis tik žiūrėdavo į mane švelniai ir šypsodavosi. Susigėsdavau ir nurimdavau. Su kuo kariauti, negi su siena?“
Paklausta, ar ji – pankė: „ Sieloje – taip. Tačiau mano maištingumą gerokai aptramdė griežtas motinos, gimnazijos auklėjimas ir gyvenimas“.
„Vaikystėje buvau temperamentinga chuliganė. Vienam šlubčiojančiam gimnazijos mokytojui prie grindų prikaliau kaliošus. Įsilipęs į juos žmogus bandė eiti, parpuolė ant žemės, smarkiai susitrenkė“.
Apie meilę:
„Gražiausias etapas – įsimylėjimas. Tada atrodo, kad skraidai ore, nori būti graži, pasitempusi“.
Apie mirtį:
“Žmonės juokauja, kad Galina Dauguvietytė per darbus neturės laiko ir numirti. Nusiraminkite – tikrai turėsiu“. „Jurgio (velionio režisierės vyro Jurgio Nikolajevo – Red.) urna iš šių namų iškeliaus, kai mūsų urnos stovės kartu. Jokių laidotuvių procesijų nenoriu“.
„Kai pažvelgiu pro langą, vis kitos mamos savo mažylius sūpuoja vežimėliuose. Kartos keičiasi, o aš vis dar gyvenu“.
Apie alkoholį:
„Mes niekuomet negėrėm iš nuobodulio, liūdesio ar pykčio. Gėrėme, nes buvo linksma, norėdami atverti savo sielas. Alkoholis juk tam ir yra“.
„Prieš keletą metų degtinė mane metė. Taip taip, ne aš ją, bet ji mane. Liūdna. Nebenoriu ir nebegaliu gerti. Jau išgėriau savo cisterną, kuri buvo ne tokia ir maža“.
