Neseniai paskambinusi „Lietuvos ryto“ žurnalistei G.Dauguvietytė kaip visada daug juokavo ir pakvietė į svečius.
„Ateik kurią nors dieną pas mane į namus, tik be automobilio – normaliai išgersime degtinės. Aš tau parodysiu dokumentų iš savo gyvenimo, moteriškai paplepėsime“, – žadėjo elegantiškoji menininkė, kurią žurnalas „Stilius“ 2011 metais yra paskelbęs Metų moterimi.
Nors keturių kambarių bute Vilniuje gyveno viena, neturėjo vaikų, Galina nesijautė vieniša. Daug metų kino studijoje ir televizijoje dirbusi moteris persisotino triukšmo, tad džiaugėsi vienatve ir tai vadino savo laime.
Kelerius pastaruosius metus režisierė vengė varginamų, triukšmingų svečių vizitų, bet kartais pasikviesdavo kokią bičiulę pasikalbėti prie kavos puodelio ar taurelės stipraus gėrimo.
Tačiau vakar paaiškėjo, kad planuotas mūsų moteriškas pokalbis istoriniuose G.Dauguvietytės namuose Vilniuje, ant Tauro kalno, jau niekada neįvyks.
Ūmios plaučių ligos užkluptos menininkės gyvybė užgeso ketvirtadienio rytą Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje.
Globėjas įtarė insultą
Antradienį G.Dauguvietytę aplankė geras bičiulis, buvęs televizijos operatorius Vygintas Grigonis. Jis buvo ir oficialus režisierės globėjas, kuriam testamentu ji paliko savo butą.
Jie pakalbėjo, Galina kaip visada buvo šmaikšti. Užsukęs į jos namus trečiadienį V.Grigonis pamatė bičiulę sunegalavusią.
„Kai trečiadienį aplankiau Galiną, ji nebevaldė dešinės kojos. Norėjau padėti nueiti į virtuvę, tačiau ji neįstengė paeiti.
Pasitariau su savo artimaisiais, įtarėme insultą, tad skubiai nuvežėme į ligoninę“, – „Lietuvos rytui“ vakar pasakojo V.Grigonis.
Naktį praleido reanimacijoje
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje atlikus tyrimus paaiškėjo, kad tai ne insultas, o rimta plaučių liga.
G.Dauguvietytė buvo iš karto paguldyta į reanimaciją. Medikai visą naktį kovojo dėl pacientės gyvybės, tačiau rytą ji užgeso.
„Medikai man dar negalėjo paaiškinti, kas tiksliai atsitiko. Kiek supratau iš jų kalbų, Galina galėjo mirti nuo plaučių embolijos, susidarius krešulių.
Mirtis buvo staigi“, – kalbėjo geros bičiulės gedintis V.Grigonis.
Jautė savo vyro dvasią
Apie sveikatos bėdas G.Dauguvietytė vengdavo kalbėti.
Spalvingai gyvenusiai moteriai ši tema buvo neįdomi. Galbūt todėl jai labiau patiko bendrauti su jaunesnėmis bičiulėmis nei su bendraamžėmis, kurios daug plepa apie ligas.
O štai mirties tema jos visiškai negąsdino. Režisierė tik pavydėjo davatkoms, kurios tiki amžinuoju gyvenimu ir rojumi.
Tačiau ji pradėjo tikėti, kad žmogaus dvasia gyva būna ir po mirties. Tai nutiko po vieno įvykio namuose.
Su trečiuoju savo vyru Jurgiu ji gerai sutarė, kartu gyveno apie 40 metų. Pabudusi Moters dieną jo dažnai nerasdavo – būdavo išbėgęs geltonų tulpių, kurios Galinai labai patiko.
Kartą jau po Jurgio mirties pabudusi Moters dieną Galina pamanė: „Dieve, jau šešti metai pabundu viena, niekas neateina, nėra geltonų tulpių.“
Tą dieną ji labai ilgėjosi savo vyro.
Vakare jos laukė staigmena – patikrinusi tris loterijos bilietus, kuriuos buvo nusipirkusi, sužinojo, kad laimėjo muzikinį centrą.
„Porą kartų esu pajutusi, tarsi Jurgis būtų kambaryje. Nors tai buvo tik akimirkos dvelksmas“, – yra sakiusi Galina.
Urną su savo trečiuoju vyru režisierė laikė miegamajame. Kartais mintyse tyliai su juo pasitardavo – tikėjo, kad jis ją palaiko.
Tai buvo jos geriausias iš kada nors mylėtų vyrų. O jų šios moters gyvenime netrūko.
Dėl vieno jų, vadinto avantiūristu, ji buvo rimtai pametusi galvą ir kartą net sustabdžiusi lėktuvą.
Tačiau meilė avantiūristui buvo nelaiminga, Galinos širdis liko sudaužyta.
Ji norėjo pulti ant bėgių po traukiniu.
Liepė rašyti nekrologą
Per paskutinį mūsų pokalbį telefonu prieš mėnesį Galina pati užvedė kalbą apie mirtį.
„Kai aš numirsiu, tu į laikraštį parašysi man nekrologą. Aš kalbu labai rimtai.
Nenoriu, kad koks kitas rašytojas verkšlentų ir seilėtųsi. Ir tu jokiu būdu neverk, man tai nepatiktų“, – griežtoku tonu paliepė pašnekovė.
Tada suklusau – gal ji jaučiasi blogai, kad prabilo apie nekrologą? Telefone nuskambėjo prikimęs juokas ir patikinimas: „Jaučiuosi puikiai, mes dar ne kartą pabaliavosime!“
Garbaus amžiaus moteris kalbėjo, kad dabar dar tikrai nesirengia mirti, lapkričio mėnesį turi atšvęsti 90-ąjį jubiliejų.
O po to, sakė, jau bus nebesvarbu – kai tiek daug metų, mirtį galės pasitikti ramiai.
Ji tik nenorėjo išprotėti ar mirti nuo vėžio. Tad kartais pasitikrindavo plaučius, mat iki šiol rūkė.
Kai pernai naktimis su bendraamže bičiule dviese žiūrėjo Brazilijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato transliacijas, tai abi rūkė tiek daug, kad už tuos pinigus galėjo nusipirkti bilietus į Braziliją ir žiūrėti varžybas gyvai.
Prieš kelerius metus režisierei buvo pakeisti akių lęšiukai.
„Akių operacijai ryžausi viską gerai apgalvojusi. Jeigu nebepaeisiu, galėsiu skaityti ir žiūrėti televizorių“, – tuomet paaiškino garbaus amžiaus moteris.
Viską surašė testamente
G.Dauguvietytė išvažinėjo beveik visą pasaulį, tačiau dar turėjo vieną svajonę – išvysti Kubą.
Pavasarį, kai susitikusios kalbėjomės apie šių dienų aktualijas, ji pasvarstė: „Jei šiandien būčiau 15 metų jaunesnė, pasiskolinčiau pinigų ir važiuočiau į Kubą!“
„Tai gal dar nuvažiuosite į Kubą“, – tada pasakiau.
„Eik jau, – juokdamasi numojo ranka Galina. – Nuvažiuosiu aš į kitokią Kubą. Visus pageidavimus surašiau testamente. Mano pelenai bus sumaišyti su vyro ir palaidoti tėviškėje – Biržų rajone.
Nebus jokio kapo, jokio kryžių, jokių lentelių ir jokių kunigų.“
Ji norėjo, kad būtų iškasta duobė, suberti pelenai, užkasti ir uždėta velėna.
Tai turi įvykti toje vietoje, kur gimė jos tėvas – praeityje garsus režisierius, dramaturgas Borisas Dauguvietis.
Ten dar yra akmenų iš jo namo pamatų.
„Ta vieta – nuostabaus grožio, prie pat Latvijos. Per mūsų buvusią sodybą teka Nemunėlis.
Aš perbrisdavau jį ir žaisdavau su latviukais.
Architektas Vytautas Brėdikis, sužinojęs mano pomirtinius pageidavimus, pasisiūlė į draugiją: „Ten nuostabi vieta. Tegul išbarsto ir mane į tą upę.“ Aš jį atkalbėjau: Durnas tu. Pirma, užterštume krištolinio skaidrumo vandenį. O antra, mudu plauktume iki Mažeikių į Miniją, o po to per Latviją – iki pat Baltijos jūros.
Ar mes kokie turistai?“ – kvatojo G.Dauguvietytė.
Ji norėjo būti palaidota po krūmu, kuris labai gražiai pražysta pavasarį. Tokį ji ten prisiminė.
Režisierės globėjas V.Grigonis vakar dar nežinojo, ar tas krūmas belikęs. Jis ketino vykti į Biržus ir pažiūrėti, ar vieta, kur po mirties norėjo ilsėtis Galina, nėra apleista.
Galina turėjo dar vieną pageidavimą – norėjo patekti ne į rojų danguje, o tarp nuodėmingųjų. Esą rojuje jai būtų pernelyg nuobodu.
Vengė laidų apie karą
Vakar kalbėdami su G.Dauguvietytės globėju V.Grigoniu pasidžiaugėme, kad iki beveik 90-ojo gimtadienio ji išsaugojo šviesų protą, kritišką mąstymą.
Tai liudijo ir šių metų gegužę jos interviu „Lietuvos rytui“.
Dideliame televizoriaus ekrane žiūrėdama žinias iš viso pasaulio režisierė kritiškai vertino karo baimės kurstymą.
Tad pastaruoju metu ji mieliau žiūrėdavo „Formulės 1“ lenktynes.
Nors niekada neturėjo automobilio ir nemokėjo vairuoti, Galina dėl šių lenktynių tiesiog ėjo iš proto. O laidas apie karą iš karto išjungdavo.
„Dabar niekas nenori veltis į didelį karą, o triukšmas keliamas specialiai.
Didžiąsias valstybes – ir rytinę, ir vakarinę – laikau vienodais žulikais. Rusija sukėlė triukšmą Europoje, o Amerika – Afrikoje.
Lietuvoje dabar per daug propagandos apie karą. Manau, ji nereikalinga.
Jauni žmonės turi norėti ne kariauti, o gyventi, kurti, auginti dorus vaikus.
Ir tarnyba kariuomenėje vyrukams reikalingesnė ne karui ruoštis, o kad atsikratytų narcisizmo.
Bučkis su vyru be ūsų – tai ne bučkis. O vyras, netarnavęs kariuomenėje, nėra tikras vyras“, – šį pavasarį kalbėjo G.Dauguvietytė.
Puikią atmintį išsaugojusi menininkė pasakojo, kad jos šeima per karą prarado daug turto, liko tik pianinas ir šviestuvas.
Prie pianino moteris vengdavo netgi fotografuotis, vadino jį savo kankinimo įrankiu. Mat kai ji buvo vaikas, motina versdavo dažnai groti.
Nuo vaikystės pašėlusiu būdu garsėjusi Galina gyvenimo malonumus sėmė pilnomis saujomis.
„Ir aš jums liepiu – gyvenkite, džiaukitės, o ne bijokite karo ir drebėkite iš baimės!“ – savo paskutiniame interviu drąsiai kalbėjo garsi režisierė.
Atsisveikinti su ilgamete LRT režisiere, aktore Galina Dauguvietyte galima šeštadienį, spalio 10 d.
Urna su velionės palaikais bus pašarvota Vilniaus mažajame teatre (Gedimino 22, Vilnius) spalio 10 d. nuo 11 iki 18 val. Laidotuvės sekmadienį, spalio 11 d., Biržų rajone, Dauguviečiuose.
Galina Dauguvietytė mirė Vilniuje ketvirtadienį. Lapkričio pabaigoje jai būtų suėję 89-eri.
G. Dauguvietytė – pirmojo lietuvių serialo „Petraičių šeimoje„ (1964–1972 m.), „Sveika, Irena„ (1984–1985 m.) ir TV laidų „Mudu abudu“ (1992–1993 m.), „Mudu abudu ir kiti“ (1993–1997 m.) scenarijų autorė, režisierė. Įgarsino per pusšimtį animacinių filmų. G. Dauguvietytė gimė 1926 m. lapkričio 26 d., aktorių Boriso Dauguviečio ir Petronėlės Vosyliūtės šeimoje. Antrojo pasaulinio karo metais vaidino Žemaičių teatre Telšiuose. 1947–1949 m. lankė Lietuvos dramos teatro vaidybos studiją, 1948–1952 m. vaidino šiame teatre. 1951–1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje. 1952–1958 m. ansamblio „Lietuva“ artistė. 1960–1989 m. Lietuvos radijo ir televizijos režisierė.
