Dėl teroro akto ji kartu su manekene Karolina Toleikyte šeštadienį leido viešbutyje. Naktį prieš tai siaubą sukėlusius įvykius moterys stebėjo kambaryje esančio televizoriaus ekrane, internetu ir telefonu jos palaikė ryšį su kitais Paryžiuje tuo metu buvusiais lietuviais.
Apie šiurpą keliančią patirtį N.Martinavičienė išsakė mintis atviru laišku:
„Paryžius mirė, Paryžius gyvas!
Jau dabar, rimstant aistroms, aprimus mintimis, mąstau apie Paryžių kaip apie didingą, nepalūžtantį ir nepalaužiamą miestą.
Tie kraupūs įvykiai tą naktį sustingdė kūnus – rodos nustojo plakti visų širdys. O aš taip pat, būdama šalia TŲ įvykių, pajutau tikrąją baimę, nes buvau taip arti, tik per vieną kvartalą – per vieną žingsnį, per vieną momentą... Vienaip, kai tu matai tai pranešimuose per TV, kitaip, kai esi čia pat ir gal tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengi pražūties.
Kitas rytas Paryžiuje buvo lyg budimas iš košmaro: paklaikusios akys, nežinomybės jausmas, baimės virpulys. Ir tada man pasirodė, kad šis miestas niekada nebus tas pats „mano Paryžius“, „meilės Paryžius“, nes jis turi randą – po šių išgyvenimų man tai atrodė bus nepamirštama niekada, lyg visada kraujuojanti žaizda... Ir TO nepamirš niekas.
Tačiau išaušus sekančiai dienai, tokiai nepaprastai gražiai ir net pavasariškai saulėtai Paryžius pradėjo atsitiesti: pilnos gatvės žmonių, vaikų, šypsenų, kavinės atvėrė duris ir žmonės pradėjo gyventi įprastą gyvenimą. Ir aš supratau – gyvenimas tęsiasi, ir tik silpnuosius gali įbauginti, o stiprieji nepalūžta! Jie nepamiršta, bet nepalūžta. Ir Paryžius atsities, išdidžiai, vieningai ir gyvens toliau – jie nesiduos įbauginami ir palaužiami. Nes geriausia kova yra vienybė, kai drąsiai žiūri priešui į akis.
Tad išvažiuojant aš žinojau tvirtai – Paryžius išliko TOKS PATS „mano Paryžius“!
Aš nepamiršau – tiesiog aš nebijau, aš gyvenu toliau. Kaip ir Paryžius gyvena ir gyvens.“
