„Šokti pradėjau dar būdama visai mažytė. Pirmuosius šokio judesius ant parketo sušokau būdama penkerių. Mamos pastūmėta tada pradėjau savo šokėjos karjerą, kuri tęsiasi iki šiol. Esu už tai labai dėkinga – mama išpildė ne tik savo slaptą svajonę, bet ir įgyvendino manąją. Šis kelias tikrai nebuvo pats lengviausias, ne vieną kartą norėjosi viską mesti ir bėgti. Tačiau dabar žinau, kad nei vienas praleistas kino seansas ar vaikinui atsakytas pasimatymas nuvedė mane link pačio svarbiausio – darbo ir veiklos, kurią besąlygiškai myliu.
Save išbandžiau ne viename šokių kolektyve – „Sūkury“, „Dileksoje“, „Viesule“, iš jų pasimokiau labai daug. Pamenu netgi kiek partnerių reikėjo pakeisti ir rasti naujų. Tad drąsiai galiu teigti, jog šokėjos darbo ir veiklos aš niekuomet nebuvau nutraukusi. Kol mokiausi mokykloje, manęs visuomet po pamokų laukė kitos – šokių pamokos. Taip pat begalės įtemptų ir didelio pasiruošimo reikalaujančių konkursų. Po mokyklos baigimo planavau netgi su šokių partneriu palikti Lietuvą ir save išbandyti užsienio kolektyvuose. Tiksliau Amerikoje, Niujorke. Tačiau kažkam pasistengus – negavome vizos ir teko likti Lietuvoje. Puikiai pamenu, kokia nelaiminga tada jaučiausi. Bet net ir tuo sunkiu laikotarpiu tęsiau savo veiklą – netikėtai įstojau į universitetą ir po kiek laiko su kolega pradėjome organizuoti teminius vakarėlius įmonėms. Mane pradėjo kviesti mokyti šokti įvairiose privačiose šventėse. Beje, pirmą kartą teko ne mokyti, o neįprastai pasveikinti jubiliatą.“, – su šypsena pasakojo J.Česnavičiūtė.
Pirmasis „darbas“ už 50 litų ir pirmieji žingsniai televizijos link „Dabar labai juokinga prisiminti pačią pirmąją savo užduotį. Mano pareiga buvo išlipti iš torto ir įteikti gėlių gimtadienio kaltininkui. Kaip dabar pamenu – gavau 50 litų. Tada net nebūčiau pagalvojusi, kad turėsiu galimybę dirbti šokių konkurso „Lietuvos šokių dešimtukas“ televizijoje vedėja. Šis amplua ir įkvėpė mane į šokius pažiūrėti iš kitos pusės. Iš kart po jo, 2007 metais, gimė ir „Šokių Akademija“. Esu laiminga, jog tokių galimybių mano gyvenime atsirado. Šokis, beje, mane suvedė ir su mylimu vyru.
Įsimintiniausi gyvenimo šokiai ir būrys ta pačia „liga“ sergančiųjų aktyvių žmonių „Šokių Akademija plėtėsi su kiekvienais metais. Dabar įvairiausių šokių mokome tiek Vilniuje, tiek Kaune. Dalyvius moko ir laisvalaikį kartu leidžia profesionalūs, meilę šokiui, kaip ir aš, jaučiantys šokėjai ir instruktoriai. Esame nestandartinė šokių studija – pradėję šokti pas mus ne tik išjudinsite kūną, bet ir įsiliesite į smagią ir nuoširdžią kompaniją, su kuria galėsite keliauti ir pramogauti. Žinau, jog kiekvienas čia jaučiasi savas ir ypatingas, nes viską stengiamės grįsti nuoširdžiu ir paprastu bendravimu bei nuolat skatiname visus dalyvauti originaliuose pramogose, net ne visada susijusiose su šokiais. Tarkime atsimenu vieną įsimintiną šokį, kurį sušokome Kauno geležinkelio stotyje. Tai buvo tarptautinis, salsa rueda flashmob’as kurį visame pasaulyje, 70 šalių, viešose erdvėse, vienu metu, šoko ir praeivius stebino viso pasaulio šokio mėgėjai. Tokie dalykai suartina ir skatina net laisvalaikį leisti aktyviai ir prasmingai.
Svarbiausia pirmas žingsnis – pakilti nuo sofos, sutikti, neatsisakyti, pabandyti kažką naują. O tada pamatysite kiek įvairių galimybių ir kiek džiaugsmų atsiranda gyvenime. Šokių mokykla tam ir skirta – kad kiekvienas galėtų suprasti, kad šokti smagu ir naudinga. Patikėkite, pradėti nereikalingi jokie standartai, nėra jokio amžiaus, kūno sudėjimo ar lankstumo limito. Kiekvienas gali išbandyti save. Tad to ir linkiu – žengti pirmuosius, ryžtingus žingsnius. Ką gali žinoti, galbūt jie atves ir iki scenos?“ – retoriškai klausė šokėja.
