Apie karčią patirtį, gautą dirbant restorane „Pepe“, Mingailė išsipasakojo viešai socialiniame tinkle „Facebook“.
Toliau pateikiame Mingailės laišką:
Sveiki, noriu pasidalinti savo darbo patirtimi garsios žvaigždės restorane „Pepe“. Atėjau į darbo pokalbį kaip ir visi normalūs žmonės, su rekomendacijomis, CV ir panašiai.
„Direktorės“ laukiau gal pusę valandos, na, tiek to, viskas gerai, tai buvo gegužės 3 diena. Susitarėme, kad gegužės 4 dieną ateisiu pasibandyti porai valandų, bet teko dirbti visą dieną. Nuo tada viskas ir prasidėjo... 2 savaites dirbau neįforminta, be jokios sutarties, su 2 ar 3 išeiginėmis, po 18 valandų arba 13.
Bet kai gavau sutartį (jeigu galima tą lapą taip pavadinti), buvau sutrikusi, nes sutartyje buvo rašoma, kad dirbu 4 valandas per dieną, puse etato. Kaip paklausiau, kodėl mane taip įformino, man atsakė tik tiek, kad „kai verslo pradžia, tai forminam taip, nes mažiau atskaičiuos mokesčių, mokėsim tiek, kiek susitarėm“ (350 eurų per mėnesį plius viršvalandžiai). Beje, pamiršau paminėti, kad sutartyje parašyta VALANDINIS MOKESTIS. Liepė rašytis valandas, susidaryti grafikus. Bet po poros savaičių algoms artėjant atvažiavo ponia „direktorė“ ir pasakė, kad mokės už dienas.
Buvome labai pasipiktinę, bet darbdaviui nepasipriešinsi. Svarbu buvo tai, kad išvis sumokėtų. Algos turėjo būti birželio 15 dieną, bet tą dieną gavo tik porą žmonių savo uždirbtus pinigus. Aš turėjau ateiti per savo laisvą dieną, laukti algos, negana to, vaikščioti iš paskos ir sakyti, kad man būtinai reikia savo algos. Gavau 350 eurų, nors turėjau gauti už viršvalandžius apie 450 eurų. Pasakė, kad likusią dalį sumokės kitą savaitę (bet nesumokėjo). Sumokėjo bent dalį, viskas gerai.
O paskui ir prasidėjo dar didesnės problemos. Pradėjo netiekti maisto, neatsiliepti į skambučius arba atsiliepė pasakyti, kad važiuoja pirkti maisto ir atvažiuos, bet dažniausiai jie nepasirodydavo... O mums, padavėjams ir barmenams, reikėdavo raudonuoti prieš klientus, nes beveik nieko negalėdavom pasiūlyti... O atvažiavę sugebėdavo pasakyti, „kad mes nemokam bendrauti su klientais ir kad tikrai galima įsiūlyti kažką kitą, o ne jų norimą patiekalą“. Žodžiu, reikia išmokt suktis iš padėties. Klientų vis mažėjo, bet mes buvom nusiteikę, kad jų atsiras daugiau ir daugiau, kad apyvarta nekris žemyn, bet kai savininkai nuleido rankas, mes tuo nebetikėjom, kad dar kada nors viskas bus gerai... Pirmas smūgis man buvo, kai aš dirbau viena, ir atvažiavo tiekėjai ir pasakė: „Iškrauk šaldytuvuose esančius gėrimus ir maistą, mes juos išsivežam, alaus kraną taip pat.“
Antras smūgis buvo tą pačią dieną, kai atvažiavo kitas tiekėjas ir pasiėmė beveik visą alkoholį ir pasakė: „Bėk, kol ne vėlu iš čia, nes jeigu mes viską išsivežam, tai yra labai blogai, kvepia pabaiga.“
Taip rankos ir nusviro... Atrodė, lyg mano verslas būtų žlugęs, nes į darbą aš eidavau kaip į šventę... Paskambinus Mios vyrui ir pasakius, kad viską išsivežė, jis mane patikino, kad viskas grįš atgal po poros dienų, įvyko nesusipratimas, aš, aišku, naivuolė patikėjau. Niekas negrįžo. Su Mia ir Nerijum visas kolektyvas iš pradžių sutarė tiesiog puikiai, galėdavom šnekėtis apie viską. Paskui išlindo tikrieji veidai.
Parašiau pareiškimą, kad išeinu iš darbo liepos 15 dieną, Mia man jį pasirašė, bet kas iš to, jeigu,pasirodo, dar vis dirbu restorane „Pepe“ ir negaliu net pradėt ieškoti kito darbo... Algos taip pat negavau, skambinau Mios vyrui 40 kartų, nesiteikė atsiliepti ir visos situacijos paaiškinti, kodėl neskambinau pačiai Miai? Todėl, kad mano numerį ji yra užblokavusi, taip pat ir „Facebook“ mano anketą.
O dabar norėčiau kreiptis į ponią Viliją Pilibaitytę (Mią) ir į jos gerbiamą vyrą Nerijų Antanavičių:
Nenorėjau pyktis, bet paskaičiusi jūsų straipsnius supratau, kas per žmonės esat. Ponia Mia, kokius rėmelius mes pavogėm, kokių mes minusų pridarėm, jeigu atvažiuodavot, gerdavot alkoholį ir neįsimušdavot į kasą? Taip, žinoma, mes turėjom tai padaryti, bet kartais nespėdavom pamatyti net kaip kažką pasiimat... Apgailėtina versti viską ant savo darbininkų. Atsiprašau, bet pasakysiu, kiek kartų su savo darbuotojais atsipalaiduodavot, kiek stalų dužo, kiek šalia esančiam viešbučiui problemų pridarėt (dėl pusryčių žmonėms, taip pat ir dėl žmonių grupių netiekdami maisto). Yra gaila, kad neprisiimat savo kalčių ir problemų, o viską verčiat ant mūsų, nors AČIŪ galėtumėt pasakyti, kad stengėmės, nors kažkiek restoraną atstatyti į tą lygį, koks buvo pirmom savaitėm... Gerbiamas Nerijau, manau, savo darbuotojoms darbdaviai nerašo SMS žinučių ir nekviečia atsigerti šampano ir kad NIEKAS APIE TAI NESUŽINOTŲ. Bet, na, čia yra jūsų sąžinės reikalas, nes tai jūsų santykiai su Mia gali sugriūti... Toliau straipsnyje minėjote, kad algos vėlavo vos porą dienų, jūs čia gal apie pirmas algas kalbėjote? Nes antros algos mes nė vienas negavome! Kam meluoti žiniasklaidai, kam kaltinti mus, o ne save, žinoma, tai yra lengviausia.
Abu esat garsūs žmonės ir, žinoma, dabar viską darysite, kad į jūsų pusę eitų pliusai, o mes liktumėm patys blogiausi žmonės, sėkmės.
Žinot, davėt man labai didele gyvenimo patirtį, kad žmonių gali būti visokių, net tokių, kurie be sąžinės graužaties atostogauja „Atostogų parke“, nesumoka algų, pasako, kad tam dabar neturi lėšų, meluoja ištisas savaites. Tik dėl šito aš galiu jums pasakyti didelį AČIŪ, nes ši patirtis, išliks atmintyje visą gyvenimą. Sveikatos jums abiem tiek, kiek mus apšmeižėt. Stiprybės nepasimetant melaginguose žodžiuose. Stipresnių santykių, nes vienas vienaip kalba, kitas kitaip. Švariai uždirbtų pinigų (jeigu jie tokie kada nors buvo), nes jums jų niekada nebus per daug (nesvarbu, kad darbininkai neturi už ką nusipirkti valgyti ir susimokėti už būstus).
Mes dar susitiksim visi ir, kaip ponia Mia sakė, „pažiūrėsim, kas juoksis paskutinis“.
Ai, ir žinot, ŽVAIGŽDĖS IRGI KRENTA!
