Po pusantrų metų, praleistų Indonezijai priklausančioje Balio saloje, L.Pobedonoscevas su šeima – žmona Ieva (46 m.) ir dešimtmete dukterimi Emilija – grįžo į Lietuvą. Ir dabar, sėdėdami virtuvėje mamos bute blokiniame name, nes jų namai išnuomoti, vis paaikčioja: „Kaip buvo gera gerti kavą prie baseinėlio tarp palmių ir džiunglių.“
„Buvome susikūrę oazę“, – apie laikinais namais tapusį balietiško stiliaus namuką, kurį nuomojosi saloje, sakė L.Pobedonoscevas.
Leonardas – smalsus, vietoje nenustygstantis, vis norintis ką nors nauja sužinoti ir patirti. Vis dėlto leistis į tolimesnę kelionę ilgai nesiryžo.
„Kai viskas sekasi, turi daug darbo, visur esi kviečiamas, baisu ilgesniam laikui dingti iš Lietuvos. Nenorėjau visko mesti, nes maniau, kad iškart būsiu užmirštas.
O po kelių išvykų supratau: jei turi potencialo ir myli darbą, karjera nesugrius“, – aiškino aktorius, kurį vos grįžusį iš Balio užgriuvo kūrybiniai pasiūlymai.
Į kelionę po Azijos šalis prieš dvejus metus Leonardą išviliojo žmona Ieva. „Tai buvo žmonos daug metų brandintas ir provokuotas projektas, jos slapta svajonė“, – sakė aktorius.
Svajonės turi savybę pildytis. Tad šeima išnuomojo savo namą Vilniaus pakraštyje, išmetė ar išdovanojo per gyvenimą sukauptą nereikalingą turtą ir su kuprinėmis ant pečių išvyko.
Taip ir keliavo vis atnaujindami garderobą ir nekaupdami daiktų.
Aktoriui tie mėnesiai prabėgo tarytum fantastiškas sapnas: daugybė šalių, gamtos stebuklų, pakankamai laiko apmąstymams ir meditacijai, mažai laiko internetui, jokio streso, jokio automobilio, vietoj jo – motoroleris, traukinys, autobusas ar dviratis.
Maršrutas driekėsi per Kiniją, Malaiziją, Laosą, Kambodžą, Vietnamą, Tailandą ir Indonezijos salynui priklausančią Balio salą. Joje šeima ir įstrigo – apsistojo šešiems mėnesiams, trumpam grįžo į Lietuvą, bet vėl išvyko ir gyveno ten beveik metus.
Kiekvienam žmogui Balis atsiveria savaip. Jeigu pavyksta pagauti savo bangą, sako, žmonės šia sala tiesiog suserga.
Kuo susargdino Balis aktorių L.Pobedonoscevą? Egzotiška gamta, savitais vietos gyventojų papročiais, švente, kuri visada su tavimi, ar proga susigaudyti savyje, kaip dailininkui Paului Gauguinui Taityje paklausti savęs: iš kur mes, kas mes, kur einame?
„Viskas viename: ir pažinimas, ir atsinaujinimas, ir įsikrovimas, naujos pasaulėžiūros dozė kūnui ir sielai.
Atradau ten ir naudingų judesio, vaidybos seminarų, pratybų.
Balis – tarsi burbulas, kuris tave užliūliuoja. Liūliuoja hinduistų kultūra, kuri jaučiama kiekviename kampelyje, ir vyksta stebuklai. Tai, manyčiau, metafiziniai reiškiniai – ne vien gamta, žmonės.
Netgi kažkoks ryšys yra. Atrodo, visai kita planeta arba planetos kitas galas, bet tenykštė daugdievystė, pagonybė, gamtos ciklų pojūtis yra ir mūsų kraujyje, tarsi iš praėjusio gyvenimo“, – apie Balyje patirtus pojūčius pasakojo L.Pobedonoscevas.
Balio religija, vadinamasis Balio hinduizmas, magiškais ritualais garsi visame pasaulyje. Tie ritualai ir aukojimai keičia vienas kitą ir skirti harmonijai tarp žmonių ir dievų bei demonų pasaulių išsaugoti. Riba tarp pasaulietinio ir religinio gyvenimo labai trapi – religija neatsiejama nuo kasdienos, ir tai ne vaidyba, išplaukia iš baliečių prigimties.
Ši religija labai taiki, pagrįsta šeimos, namų vertybėmis. Vienas jos reikalavimų – kiekvienas žmogus namuose turi turėti savo šventyklą. Todėl Balyje net neturtingiausio namo kieme yra mažytė aukavietė, atkartojanti didžiųjų salos šventyklų kontūrus.
Tokia tradicija turbūt ir pelnė Baliui Tūkstančio šventyklų šalies vardą, dažnai minimą šalia kitų šios salos epitetų.
„Tris kartus per dieną žmonės prie šventyklų-altorių neša aukas – į pintines iš palmių lapų deda gėles, ryžius, saldumynus, vaisius, smilkalus. Vakare vaikščiodamas turi žiūrėti, kad neužmintum ant pastatytų prie durų aukų krepšelių. Jei taip atsitiktų, įžeistum baliečius.
Spalvingais drabužiais vilkinčios, gėlių girliandomis pasipuošusios merginos, su aukų krepšeliais ant galvos traukiančios į šventyklą, – kasdienis vaizdas Balio salos gyvenvietėse.
Įdomiausia, kad aukos skirtos ne tik geriesiems, bet ir piktiesiems dievams, siekiant juos pamaloninti.
Jie dėkoja dievams, kad yra pusiausvyra namuose, pasaulyje. Žavi tokie dalykai“, – kalbėjo L.Pobedonoscevas, pats tolimojoje saloje išmokęs šiek tiek daugiau matyti, derinti darbą su poilsiu.
Nedrumsčiama ramybė ir taikumas – toks baliečio paveikslas Leonardui užsifiksavo atmintyje. Saloje tvyrančios geranoriškumo, draugiškumo atmosferos jis nepamiršo ir grįžęs į Lietuvą.
„Kad ir kur atsidurdavome, jautėme didžiulę pagarbą. Baliečiai draugiški ir be galo nuoširdūs.
Jie tiki, kad gyvenimas žemėje yra tik dalelė amžinojo gyvenimo, ir toks tikėjimas neleidžia šypsenoms dingti nuo veido.
Kartu tai labai meniška sala, visi vietos gyventojai yra menininkai – ar skulptoriai, ar drožėjai, ar muzikantai.
Ten gyvos šokio, muzikos, maldos, meistravimo tradicijos, šimtmečiais brandintos ir iki šiol nesugadintos.
Eini gatvėmis ir ceremonijos, papročiai tiesiog stulbina. Norisi susilieti ir tapti viso to dalimi. Tai labai sakralu ir sykiu bendruomeniška. Jie visi kaip šeima, kurią vienija tos pačios vertybės“, – įspūdžiais dalijosi lietuvis.
Balinėtojai – taip Leonardas ir jo žmona Ieva vadina žmones, žinančius, kas yra Balis. Praėjusių metų vasarą jie socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė balinėtojų tinklaraštį, kuris jau turi tūkstančius skaitytojų ir tapo reiškiniu, į salą pritraukiančiu naujų žmonių.
„Tapome savotiškais ambasadoriais. Daug žmonių kreipiasi į mus prašydami padėti susiplanuoti turiningą poilsį Balyje, gerai praleisti laiką ir pasimėgauti atostogomis be rūpesčių.
Mes per pusantrų metų išmaišėme visą salą – vos ne kasdien važinėdavome motoroleriu ieškodami vietų, kurios stebintų, kurias galėtume kitiems parodyti.
Dabar padedame kitiems atrasti Balį.
Visus maršrutus, visas siūlomas atrakcijas, gidus, viešbučius, vilas esame kruopščiai patikrinę ir patys ne kartą išbandę.
Sudaryti programą – daugiau žmonos užduotis, bet prisidedu ir aš. Taigi radome ten veiklos ir sau“, – džiaugėsi L.Pobedonoscevas nauju pomėgiu, kuris, be kita ko, padėjo šeimai ir pragyventi Balyje.
Važiuojančiųjų į Balį interesai įvairūs, kaip ir pati sala, tačiau visiems L.Pobedonoscevas duoda vieną patarimą: „Neapribokite savęs laiku – savaitė Balyje nieko nereiškia. Reikia atvykti ir ją pajusti. Net mėnesio tam neužtenka.“
Leonardas daug pasakojo, ką pats gavo Balio saloje. O gal ką nors ir prarado?
„Praradau save tokį, koks buvau prieš dvejus metus. Mažiau baimės, daugiau laisvės pojūčio. Drąsiau žiūriu į savo veiksmus, norus, siekius. Rečiau sakau žodį „bet“.
Ėmiau labiau vertinti tai, ką turiu, ir dėl nerimtų priežasčių neatsisakau to, ką dar galėčiau turėti.
Net nesinori apibendrinti šios patirties, reikėtų dėti daugtaškį – tai pamoka, kurią tikrai tęsime.
Gyvenimas įgavo naujų spalvų“, – kalbėjo naują puslapį atvertęs aktorius, jau žinantis, kad kitų metų vasarį į Indonezijos salyną lydės turistų grupę iš Lietuvos.
O kol kas jis vėl įsisuko į įprastą darbo ritmą: renginių vedimas, filmų įgarsinimas, vaidyba filmo „Gautas iškvietimas“ antroje dalyje, laukia TV serialo „Visi vyrai kiaulės“ tęsinys.
„Yra pasiūlymų dalyvauti teatro sezono premjerose, tad ieškosime pusiausvyros tarp darbų ir laisvalaikio, kaip mokė tai daryti Balio sala“, – nusišypsojo aktorius.
Sala tapo hipių rojumi
Balis – viena iš daugiau nei 17 tūkstančių salų, priklausančių Indonezijai, it magnetas traukianti turistus iš viso pasaulio. Jos ilgis – 153 km, plotis 112 km.
Turistams tokios erdvės patogios – per dieną galima nukakti iki bet kokios vietos ir tą patį vakarą grįžti į viešbutį. Sala nedidelė, tačiau ten susipynusios įvairios kultūros ir religijos, harmoningai dera gamtos grožis ir civilizacija.
Pirmi vakariečiai, atradę Balio salą, buvo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio hipiai. Vandenyno pakrantėje jie rūkė „žolę“ ir plaukiodavo ilgomis nepaslankiomis lentomis – dabartinių banglenčių pirmtakėmis.
Vėliau ten, Kutos kurorte, pradėti statyti viešbučiai, svečių namai. Ilgainiui netoliese atsirado Nusa Dua – kurortas turtingiems turistams, mėgstantiems išskirtinę prabangą, kiti poilsio miesteliai.
Hipiai pamažu buvo išstumti į gretimą Lomboko salą, tačiau tų laikų dvasia, sumišusi su šiuolaikiniais ritmais ir technologijomis, iki šiol gyva daugybėje Kutos barų bei klubų.
Salos įvairovė kaip tik ir masina atvykėlius: vieniems maga susilieti su tvyrančia ramybės ir susitaikymo dvasia, kitiems, priešingai, panirti į nesibaigiančių linksmybių ir švenčių sūkurį, o tretiems norisi pasigėrėti nepamirštamais vaizdais arba paskraidyti per bangas banglente.
